Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su edukologe Austėja Landsbergiene.
– Paskutinė istorija, kuri šokiravo moksleivių tėvelius buvo šeštokų vadovėlyje išspausdintas tekstas apie mergaitę mėlynais nagais, kuri dingo, po to motina nusipirko turguje mėsos ir joje rado pirštukus su mėlynais nagučiais. Ką jūs galite pasakyti apie tokius tekstus?
– Noriu pasidžiaugti augančiu tėvų sąmoningumu. Tie vadovėliai buvo ir anksčiau, jie buvo įvairūs. Tačiau kylanti banga rodo tėvų susidomėjimą ir sąmoningumą. O mes, švietimiečiai, kai kalbame apie švietimo reformą, sakome, kad ji yra neįmanoma be tėvų įsitraukimo.
Visi šie įvykiai rodo aktyvėjančius tėvus, tėvų įsitraukimą ir tai džiugina. Kita pusė yra tikrasis vadovėlių turinys. Kai rašomas vadovėlis, reikia jį rašyti labai sąmoningai. Atsižvelgti į tai, koks yra vaikų, kurie mokysis iš to vadovėlio, amžiaus tarpsnis, apie ką jie apskritai mąsto, kas yra jiems svarbu tokiame amžiuje. Reikia atsižvelgti ne tik į vaikus, bet ir į pedagogą, kuris dėstys.
Kai aš studijavau ne Lietuvoje, mums sakė, kad galbūt vieną dieną jūs rašysite vadovėlį ir tada turėkite omenyje, kad geriausiam mokytojui vadovėlių nereikia.
Jis vadovėlį pavarto, persiskaito ugdymo programas, ateina į klasę ir kuria, nes jis yra kūrybingas, nenori būti įspraustas į rėmus, kiekvienais metais atliepia klasės poreikius, laikmetį. Vadovėlis turi būti rašomas arba pradedančiam mokytojui, kuriam tai yra pirmieji, antrieji metai, į kurį jis įsikimba, eina kartu su vadovėliu, įgija patirties, arba mokytojui, kuris nėra pats geriausias, kūrybingiausias. Tie tekstai kviečia juos analizuoti, kritiškai mąstyti.
– Kaip?
– Aš sakyčiau, kad nereikia tokių tekstų. Jeigu mes juos skiriame ne tam mokytojui, kuris analizuos ir diskutuos apie tai, tai kam jų išvis reikia? Geras mokytojas ir taip duos vaikams du tekstus, kad jie galėtų juos palyginti, analizuoti ir diskutuoti. O tam mokytojui, kuriam reikia pagalbos, o vadovėlis yra pagalba, kodėl pagalba turi būti tokia dviprasmė? Tegul tai tikrai atliepia vaiko poreikius ir nekelia dviprasmiškų jausmų.
– Tie, kurie rašo vadovėlius, sako, kad yra toks reiškinys kaip šiurpės vaikams. Lietuviškose pasakose šiurpių galime atrasti labai daug. Tarkime, „Eglė, žalčių karalienė“, kur nužudo Žilviną, prieš tai sumušę Eglės vaikus. Ir aš skaičiau, ir jūs skaitėte, bet dėl to nepradėjome žudyti.
– Yra netgi mokslininkų dvi stovyklos. Vieni teigia, kad būtina vaikams skaityti, kad tai svarbu jų emocinei raidai. Nebūtinai analizuoti, bet kad jie tekstą priimtų, nes taip lavinama vaiko vaizduotė. Kita pusė sako, kad šiais laikais yra labai pasikeitusi situacija ir ne visiems vaikams lengva suprasti, ką norime pasakyti vienu ar kitu tekstu.
Tas pats Jono Biliūno „Kliudžiau“ ar Antano Vienuolio „Paskenduolė“. Čia ir yra mokytojo profesionalumo klausimas. Man pačiai teko su vaikais diskutuoti apie „Paskenduolę“. Jie sako: kaip taip žmonės galėjo daryti, kaip taip galėjo kunigas pasielgti. Jų akyse siaubas, jie įsivaizduoja visai kitaip. Čia yra suaugusio, kuris yra šalia, kompetencijos klausimas.
– Mokytojas irgi gali būti subjektyvus? Jis gali suprasti tam tikrą reiškinį vienaip ir jį pateikti per savo prizmę, o kitas gali suprasti kitaip. Buvo garsiai nuskambėjęs atvejis apie homoseksualus, kaip mokytoja dėstė programą. Lygiai taip pat vienas gali pasakyti, kad su cigarete pateikiama lėlė Barbė kaip tik sako, kad negalima rūkyti. Kiti sakys, kad tai nieko tokio.
– Taip bus tol, kol mokykloje moko mokytojai, o ne robotai, kuriems įdiegta tam tikra programa. Visi žmonės turi tam tikrą subjektyvumą. Mes Lietuvoje šiandien išgyvename virsmą. Mes pereiname iš to, kur buvo labai aiški paradigma – vadovėlyje yra taip pasakyta, tokia yra valstybės pozicija, tu privalai dėstyti taip, o ne kitaip ir vos ne kovo 10 d. turi būti baigęs tam tikrą temą. Dabar mokytojas ir mokykla turi daug daugiau laisvės.
Mokykla netgi turi teisę pasirinkti vieną ar kitą vadovėlį. Kai mes kalbame apie pradinukus, vadovėlių yra ne vienas ir ne du, iš kurių galima rinktis. Gali nesutapti tėvų ir mokyklos požiūris, ir tai irgi šiame pasaulyje yra normalu.
Daugybė tėvų renkasi mokyklą pagal tai, ar mokyklos vertybės sutampa su ugdymo įstaigos vertybėmis. Žinoma, Lietuvoje vis dar turime subjektyvumą, kad dažnai mokytojas dėsto taip, kaip jis įsivaizduoja, o mokykla neturi savo labai aiškios pozicijos. Tada atsiranda priešprieša, kad vienas mokytojas mokykloje man patinka, kaip dėsto, kokį vadovėlį pasirenka, o kito pozicija man nėra taip priimtina. Tą virsmą mes turime išgyventi.
Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje ir švietimiečiai vis daugiau apie tai kalba. Švedijoje ar Suomijoje mokykla pasirenka vadovėlius, pasako tėvams, kokius pasirinko, išaiškina, kodėl juos pasirinko ir tada šeimoms yra aiškiau, į kokią organizaciją jie ateina.
Gali būti, kad aš pritariu 80 proc., o 20 proc. ne, bet tada yra šeima, kur galima susėsti su vaiku, apie tai diskutuoti daugiau. Šiuo virsmo metu aš tikrai rinkčiausi tai, kas ugdo pilietiškumą, atsakomybę. Ir Lietuvoje, ir pasaulyje mes kalbame apie vertybių krizę. Kai apie tai kalbame, nėra taip sunku pasirinkti būtent tuos tekstus, kuriuose būtų amžinosios vertybės.
– Ar taip nėra pudruojama realybė? Jeigu nepasakosime apie dalykus, kurie yra blogi, lyg tų dalykų nebeliks.
– Ne. Šiame informacijos pertekliaus laikmetyje tikrai nėra pudruojama. Vaikai girdi ir mato viską. Čia ir vėl mokytojo kompetencijos klausimas. Pavyzdžiui, tekstas gali būti apie drąsą. Ir ne tas, kur drąsa pateikiama vienpusiškai, o kaip tu manai, kaip žmogus pasielgė šioje situacijoje, ar tu taip pasielgtum?
Galbūt reikėjo nutylėti, nereikėjo visko pasakyti, nes kitas herojus įsižeidė, įsiskaudino. Ir ta giluminė diskusija, kur galbūt išsiskirs vaikų nuomonės, vaikas pareis namo ir sakys: aš sakiau taip, o Kornelija pasakė, kad nebūtų taip pasielgusi, paskatins ir namuose diskusijas. O šiandien mes gyvename labai margame pasaulyje, ta globalizacija neaplenkia ir Lietuvos. Mes turime kelti tuos klausimus. Šiandien švietime diskutuojame, kad turime ne pateikti vaikams atsakymus, o išmokyti juos kelti klausimus ir susirasti atsakymus į tuos klausimus.
– Tie vadovėliai iš dangaus nenukrenta, juos kažkas rašo. Gal yra per mažai kontrolės? Ar švietimo įstaigos turi teisę teikti rekomendacijas tiems, kurie vadovėlius rašo?
– Žinoma. Mes galime parašyti, atkreipti dėmesį lygiai taip, kaip atkreipia tėvai. Mes esame pasirinkę dirbti be vadovėlių. Nors mes turime vadovėlius, mokytojai gali visiškai jais nesinaudoti, ką dauguma ir daro.
– Ir koks efektas?
– Mokytojas gali rinktis skirtingas užduotis iš skirtingų vadovėlių, kas labiau atliepia jo poreikius. Taip ir atsiskleidžia mokytojo kūrybiškumas. O paprastai vaikai netgi išmoksta gerokai daugiau.
– Dabar auganti karta yra kitokia, jie auga visai kitokiomis sąlygomis. Gal yra dvi medalio pusės – tėvai yra kitokie nuo auginamų vaikų ir kartais nukrypstama į kraštutinumus?
– Nenorėčiau taip sakyti konkrečiai šiuo atveju. Šiaip Lietuvoje turime labai mažai auksinio viduriuko. Mes dar turime labai nemažą dalį visuomenės, kuri skriaudžia vaikus, jie patiria ir emocinį, ir fizinį smurtą namuose ir artimiausioje aplinkoje. Tada turime vis augančią visuomenės dalį, kuri bijo visko. Vaiką net ir pagrindinėje mokykloje veža nuo durų iki durų, tikrina jo namų darbus, jeigu jis susipyko su draugu ar drauge, skambina mokytojui, bara išvadina visaip. Tie mokytojai kartais net palieka profesiją, nes atrodo, kad daugiau turi dirbti su tėvais negu su vaiku.
Mes esame virsme ir aš turiu optimistinį lūkestį, kad per artimiausius 10 metų tie, kurie yra viename kraštutinume, supras, kad emocinis ir fizinis smurtas ne sustiprina vaiką, o kaip tik jį žaloja, ir pasislinks arčiau viduriuko, kur santykis yra grįstas pagarba, kur vaikas supranta, kad yra teisės, pareigos.
O dalis, esanti kitame kraštutinume, supras, kad pareigos nežaloja vaiko, atsakomybė nežeidžia jo, o savarankiškumas nėra emocinis smurtas. Tada mes turėsime kritinę masę auksiniame viduriuke, kur tėvai, kai jiems kyla klausimai, ateis pas mokytoją, o mokytojas bus pakankamai kompetetingas, kad galėtų paaiškinti, kodėl jis sakė ar dėstė vieną ar kitą.
– Kaip tėveliams elgtis tokioje situacijoje? Nepuls jie skaityti visų vadovėlių, kuriuos vaikas parsineša ir žiūrėti, ar ten yra skatinimas žudyti ar nėra, ar yra skatinimas rūkyti, ar nėra. Ką daryti?
– Bendradarbiauti su mokytojais, užduoti tuos klausimus mokytojams. Bendruomenė mokykloje yra labai svarbu. Bet taip pat labai svarbu pasitikėti mokytojais. Kai mes renkamės chirurgą, kuris mus operuos, kai mes jau pasiryžtame eiti į operacinę, pasitikime, kad tai yra kompetetingas žmogus ir tikime, kad viskas bus gerai. Kartais atsitinka nelaimių, bet mes tikime ir pasitikime tuo žmogumi.
Aš labai laukiu Lietuvoje tikėjimo ir pasitikėjimo mokytojais, dialogo ir susitelkimo. Jeigu mes sakysime – mes tėvai, o jie mokytojai, arba atvirkščiai – tie tėvai, o mes mokytojai, kalbėti apie bendruomenę mes negalėsime ilgai.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
