Prieš metus premjeras S.Skvernelis pareiškė, kad kalėjimuose klesti džiunglių įstatymai, gyvenimo sąlygos neleidžia nuteistiesiems pasikeisti – jie įgyja tik dar daugiau agresijos.
Priežasčių – ne viena, be pareigūnų piktnaudžiavimo, negebėjimo arba nenoro įvesti tvarką, užkardyti išplitusią savivalę, nėra ir tinkamų buitinių sąlygų, infrastruktūros, kuri leistų perauklėti nuteistuosius.
Politikai kone nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų kalba, kad reikia investuoti į įkalinimo įstaigas, keisti žmones žlugdančią bausmių vykdymo sistemą, tik nuo kalbų niekaip nepereinama prie darbų.
Ryškiausias pavyzdys – jau antrą dešimtmetį neįgyvendinami planai iš Vilniaus centro iškelti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Tai turėjo būti padaryta iki 2017 metų, bet nauja įkalinimo įstaiga ne tik nepradėta statyti – iki šiol tvyro visiška migla.
Teisingumo ministerija apie šio kalėjimo iškeldinimą užsimena kasmet, bet biudžete tam pinigų vis neatsiranda. Šį sumanymą galima lyginti su šimtmečio statyba pramintu nacionalinio stadiono projektu, tik neriogso naujo kalėjimo griaučiai, į kuriuos būtų sukišta dešimtys milijonų eurų.
Lyg ir būta mėginimų šį tą daryti. Buvo parengtas Lukiškių kalėjimo iškeldinimo planas, grindžiamas viešojo ir privataus sektoriaus partneryste. Tikėtasi, kad pardavus sostinės centre esančius pastatus pinigų pakaks naujam kalėjimui pastatyti, o iš dalies projektą turėjo finansuoti verslas. Jau buvo paskelbtas konkursas, bet jis neįvyko.
Verslininkų netenkino pageidaujamos sąlygos, jų paslaugų kaina, gal prisidėjo ir finansų krizės sukelti sunkumai. Vienaip ar kitaip, Lukiškių kalėjimo iškeldinimo idėja numarinta jau kone dešimtmetį.
Šis kalėjimas atsirado dar carinės Rusijos laikais. Dabar tai Vilniaus centras – įkalinimo įstaigai visiškai netinkama vieta, ten seniai turėjo atsirasti viešosios erdvės, verslo ir gyvenamieji pastatai.
Negana to, šimtametėse patalpose – itin prastos kalinimo sąlygos. Panašios – tik Šiaulių tardymo izoliatoriuje, todėl kalintys asmenys prisiteisia iš mūsų šalies vis daugiau kompensacijų.
Lietuvos visuomenėje vyrauja nuomonė, kad nusikaltėliai kalėjimuose turi atkentėti už tai, ką padarė, todėl politikai nesitiki sulaukti plojimų, jei gerins nuteistųjų gyvenimo sąlygas. Gal iš dalies todėl taip vangiai ir vyksta bet kokios permainos įkalinimo įstaigose.
Bet nereikėtų pamiršti, kad valstybė ne keršija net patiems žiauriausiems nusikaltėliams, o apsaugo nuo jų visuomenę. Kita vertus, net žmogžudžiams reikėtų garantuoti padorias kalinimo sąlygas, nes to nepadarius jie gali prisiteisti kompensacijas. Jei nepavyksta to padaryti Lietuvoje, nuteistųjų skundus tenkina Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT).
Vien šįmet Lietuva nesiginčydama pripažino Strasbūro teismui pažeidusi pasiskundusių 15 asmenų teises ir sutiko jiems sumokėti nuo 2,6 iki 15,7 tūkst. eurų.
Didžiausias sumas gauna ilgiausiai kalintys, o tai daugiausia už nužudymus nuteisti asmenys.
Nuteistiesiems skundai – net savotiška pramoga, o kai jų ieškinius teismai ėmė dar ir tenkinti, nusiskundimų dėl prastų sąlygų ar per mažo gyvenamojo ploto skaičius auga kaip nuo kalnų garmanti sniego lavina.
Antai 2010 metais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lietuvos teismus kreipėsi vienas asmuo ir jam buvo priteista 300 eurų. Kitąmet sulaukta jau 10 tokių skundų ir valstybei teko sumokėti 2,8 tūkst. eurų, dar po metų pateikti 25 ieškiniai, Lietuvai atsiėję 24 tūkst. eurų.
Pastaruosius trejus metus išmokos dėl blogų kalinimo sąlygų dar labiau išaugo – iš viso mūsų šaliai per šį laiką teko atseikėti net apie 3,4 mln. eurų. Mat Lietuvos teismai, matydami, kad kalintys asmenys laimi Strasbūre, tenkina jų skundus, todėl dabar dažnai jiems nė neprireikia kreiptis į EŽTT.
Jeigu toliau taip bus švaistomi pinigai nepatenkintiems kaliniams, greitai susidarys tokios sumos, kad jų būtų pakakę ir naujam kalėjimui pastatyti. Taip ne tik nukenčia valstybės biudžetas, bet ir daroma žala Lietuvos tarptautiniam prestižui, nekalbant jau apie elementarų humaniškumą.
Juk Lietuvoje prastomis sąlygomis kali ir menkus nusikaltimus padarę ar net tik įtarimų sulaukę, bet vėliau išteisinami asmenys.
Regis, vertėtų persvarstyti ir kodeksus, kad Lietuva nebūtų daugiausia žmonių įkalinanti ES šalis, – atsisakyti praktikos iškart kišti už grotų.
Tai leistų gerokai sumažinti kalinčiųjų skaičių ir kartu juos laikyti erdviau.
Vis dėlto tik pastačius šiuolaikinius kalėjimus įmanoma sukurti demokratinės valstybės normas atitinkančias kalinimo sąlygas.
Kol kas pinigų skirta vien Šiaulių tardymo izoliatoriaus statyboms, už juos jau pastatyta nauja tvora, kyla naujas administracinis pastatas.
Kalinimo sąlygų tai nepagerins, bet bent jau kai kas daroma. Tačiau daugiau prošvaisčių kalėjimų sistemos tunelio gale kol kas nematyti.
