Daugiabalsiškumo sunku tikėtis net tolimoje ateityje. Galėtų pabandyti
dviem ar trimis balsais. Bet ir tai abejotina.
Kai premjeras S.Skvernelis pabandė šiek tiek kitokiu balsu „padainuoti“
apie santykius su Rusija, iškart buvo priverstas sušaukti geresnę
politinę klausą turinčią komisiją savo „muzikiniams“ gabumams
pasitikrinti. Premjerui teko pripažinti, kad jo balsas dėl teisingos
užsienio politikos visiškai nesiskiria nuo prezidentės.
Bet ar Lietuvai reikalingos skirtingos nuomonės apie užsienio politiką?
Kol nebuvome ES ir NATO, dėl mūsų valstybės užsienio politikos buvo
diskutuojama. Tai galėjai pamatyti net nacionalinio transliuotojo
ekrane.
Kol kas TV tebeturi bene didžiausią įtaką visuomenei. Netgi Lietuvai
tapus euroatlantinės sąjungos nare diskusijos įvairiu formatu vyko iki
2010 m. Kodėl jos pradėjo menkti, sunku pasakyti. Kokia nors slapta
instrukcija „mažiau kalbėti, daugiau dirbti“ tikriausiai nebuvo
platinama.
Dabar atvirai patariama apie užsienio politiką kalbėti vienu balsu.
Nors kitaip „padainavus“ į kalėjimą nesodinama. Įdomus opozicijos
pasirinkimas - ji agituoja už „vieno balso“ taisyklę užsienio
politikoje daug energingiau, nei tai daro valdantieji, nors būtent
pastariesiems raginimas vienodai kalbėti būtų kur kas naudingesnis.
Gal dabartinė Lietuvos situacija tokia, kad sutartas valdžios ir
opozicijos kalbėjimas apie užsienio politiką yra valstybei naudingas, o
diskusija, kurios klausosi Rusija, žalinga? Svarstytina pozicija.
Bet yra du pavojai. Užsitęsusi „suvienodinta“ mintis užsienio
politikoje gali pradėti kenkti pačiam efektyvios tokios politikos
formavimui, antra, diskusijų stoka vienoje svarbiausių valstybės
politikos sričių laikui bėgant persimes ir į kitas šalies gyvenimo
aktualijas. Neugdomą demokratiją, kurios esmė - laisvai reiškiama
nuomonių įvairovė, apninka rūdys.
Apie demokratijos koroziją Lietuvoje vis dažniau kalbama. Labai
keista, kad su tokiu procesu tylomis taikstosi opozicija.
Galima paklausti ir kitaip: ar nesureikšminame užsienio politikos? Kas
pasikeis nuo diskusijų, jei net išsakytas nerimas nedidelės valstybės
žiniasklaidoje neturi jokios reikšmės ir įtakos pasaulio procesams? Gal
ne be pagrindo net galingų šalių žmonės mažai domisi užsienio politika
ir labiau telkia dėmesį į praktines gyvenimo problemas - atlyginimus,
mokesčius, darbo vietas, vaikų mokymą.
Užsienio politika nėra ir niekada nebuvo valstybės vadovų ar diplomatų
atskira gyvenimo sritis ir specialybė. Juk nuo užsienio politikos
visada priklausė karas ar taika, žmonių nuskurdimas ar galimybės gyventi
geriau.
Dabartinių laikų skirtumas nuo ankstesnių tik tas, kad dabar demokratinė
visuomenė padedant žiniasklaidai ir laisvai minčiai turi kur kas daugiau
galimybių kontroliuoti ir veikti savo valstybių vadovų veiksmus.
Žmonės ne tik turi teisę, bet ir privalo reikalauti objektyvios
informacijos, kas vyksta pasaulyje, kokią įtaką tai gali turėti
dabarčiai ir ateičiai, pagrįsti sumanytas reformas, klausti, kodėl
vietoj gerų santykių su kaimynais pasirenkami blogi. Jokia pozicija
negali būti paskelbta nereikalinga diskutuoti, ypač užsienio politikoje.
Lietuvos užsienio politikoje yra daug diskutuotinų klausimų. Buvimas ES
ir NATO yra tik dideli rėmai, kuriuose kiekviena valstybė piešia savo
paveikslą, kuria savo istoriją. Briuselis nedraudžia kelti neparankių
klausimų. Kol nusprendžiama dėl konkrečių veiksmų užsienio politikoje,
pirmiausia reikia turėti objektyvios informacijos apie tai, kas vyksta
įrėmintoje paveikslo dalyje ir kas - už rėmų ribų.
Nešališkai vertinant, Lietuvoje funkcionuojanti informacija apie įvykius
pasaulyje, problemas ES ir NATO viduje, daugiau ar mažiau galinčius
turėti įtakos ir Lietuvai, yra patenkinama. Politinės naujienos
informatyvios ir profesionaliai parengtos.
Tačiau vien profesionalaus informacijos perteikimo nepakanka, visuomenei
reikia platesnio aptarimo, kur norėtųsi girdėti ne tik Lietuvos
poziciją, bet ir jos kritiką.
Nemenka mūsų politikų dalis drąsiai kalba apie tolesnę ES integraciją,
faktiškai federaciją, vengdami aiškiai atsakyti, ar Lietuva nepraras
valstybingumo ir nepavirs regionu. Ar tai jau nebediskutuotinas
klausimas, kurį gali kelti tik politikos marginalai? Klaida būtų taip
manyti. Daug dėl valstybės atkūrimo kovota ir galvų padėta.
Prezidentė D.Grybauskaitė yra už spartesnę ir tvirtesnę ES integraciją.
Energingas Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik dvi alternatyvas Lietuvai
- tvirtą politiškai ir ekonomiškai susitelkusią Europą arba, jo manymu,
išskydusią, miglotą, abejonėse paskendusią premjero S.Skvernelio
poziciją, kurios Rusija tik ir laukianti.
Mano nuomone, viskas yra kur kas sudėtingiau. Seimo nario kėdėje
nesnaudžiantis Ž.Pavilionis galėtų inicijuoti plačią diskusiją, kokiu
atveju mūsų piliečiams geriau būtų gyventi. Vis aiškinamės painius
santykius su Lenkija, tačiau apie mūsų ryšius su Latvija ir Estija net
tinkamos politinės informacijos nėra. Ką veikia Baltijos Asamblėja,
kitos tarpvalstybinės institucijos?
Apie išvažinėtą politinę teritoriją Rusiją nebesinori ir rašyti.
Kartais kyla įtarimas: ar dėl perdėto Rusijos suaktualinimo
nepakliūvame į Maskvos propagandos spąstus - būtent apie šią valstybę
nuolat kalbėti.
Bet jeigu jau „lakštingala negali nečiulbėti“, pateikime bent kiek
įvairesnį Rusijos vaizdą, nes ta pati melodija kada nors gali net
kantriausiam klausytojui įgrįsti.
