Diplomatas įrašytas į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą, po mirties apdovanotas Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jo atminimą Kaune įamžins ir simbolinė šviesos instaliacija Laisvės alėjoje.
Daugiau nei trys dešimtys žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių šiemet bus pristatyti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui.
Sąraše – 27 tūkst. pavardžių
Šiuo metu Pasaulio tautų teisuolių sąraše įrašyta beveik 27 tūkst. pavardžių tų, kurie pagerbti šiuo vardu. 1953 metais Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas Tautos atminimo institutas (Jad Vašem), kuris žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą, apdovanoja medaliu ir jų garbei Izraelyje esančioje Teisuolių alėjoje pasodina medį. Pasaulio tautų teisuolių vardai iškalami ant Teisingumo sienos Jad Vašem Teisingumo sode.
Holokausto atminimo centro Jad Vašem, įkurto Jeruzalėje, tarptautinių ryšių specialistas Simmmy Allenas teigė, kad didžioji dalis informacijos apie žmones, kuriems galima suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą, šiandien surandama archyvuose.
„Dažniausiai žmogui Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas, kai apie jo darbus liudijo pats išgelbėtasis ar tokį prašymą išsako kitas išgyvenusysis ar jo šeima. Kartu būtina pateikti tam tikrus dokumentus ir liudijimus apie konkretų gelbėjimo faktą. Iš tiesų tai gali būti net elektroninis laiškas Jad Vašem šį klausimą kuruojančiam skyriui, jame būtina paaiškinti, kad, pavyzdžiui, žinote, jūsų dėdė 1942 metais buvo išgelbėtas lietuvio ar vokiečio civilio ir norime, kad šis žmogus būtų pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio vardu“, – aiškino S.Allenas.
Griežtų kriterijų sąrašas
Kreipiantis dėl šio vardo suteikimo būtina įrodyti, kad dėl žydų tautybės žmonių gelbėjimo savo gyvybe rizikavęs žmogus už tai negavo jokio materialaus atlyginimo.
„Esama tam tikrų kriterijų sąrašo, juo vadovaujantis sprendžiama, ar pripažinti žmogų Pasaulio tautų teisuoliu. Svarbiausias – gelbėtojas ir jo šeima buvo pavojuje, rizikavo gyvybe. Taip pat svarbu, kad gelbėjimo faktas būtų įvykęs Vokietijos okupuotoje teritorijoje. Pavyzdžiui, jei aš tuo metu buvau Amerikoje ir siunčiau pinigus šeimai, kad šie galėtų išvykti, tai nėra pakankamas pagrindas, kad man būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio titulas.
Suprantama, toks veiksmas taip pat nėra nesvarbus, bet čia kalbame apie akistatą su tiesiogine grėsme. Juk tie, kurie gelbėjo žydus, rizikavo sulaukti tokio pat likimo“, – kalbėjo specialistas. Kitas svarbus kriterijus – ar žydus gelbėję asmenys už galimybę apsigyventi slėptuvėje, maistą ir vaistus iš žydų nereikalavo pinigų.
Kiekvienas atvejis tiriamas atskirai
„Pripažinimas Pasaulio tautų teisuoliu nėra paprastas procesas. Dėl šio vardo suteikimo vyksta svarstymas Jad Vašem komitete, tarp kurio narių – ir patys išgyvenusieji. Kiekvienas konkretus atvejis nagrinėjamas ir tiriamas atskirai. Tik po komiteto sprendimo asmuo pripažįstamas Pasaulio tautų teisuoliu“, – kalbėjo jis ir patikslino, kad tuomet apie komiteto sprendimą informuojama atitinkama institucija.
Pats Jad Vašem holokausto atminties centras atsakingas tik už dalį šio proceso, tačiau Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Izraelio valstybė, remdamasi 1953 metais parlamento priimtu įstatymu.
S.Allenas pasakojo, kad iškilmingoje ceremonijoje Pasaulio tautų teisuoliai apdovanojami jų žygdarbius liudijančiais sertifikatais ir medaliais.
„Šia žmonės taip pat gali atvykti gyventi į Izraelį. Jie netampa piliečiais, tačiau yra atvejų, kai suteikiama vadinamoji garbės pilietybė“, – aiškino S.Allenas.
Archyve – 2300 bylų
2017 metų duomenimis, Pasaulio tautų teisuolio titulas suteiktas 891 Lietuvos piliečiui.
„Dauguma šių žmonių lietuviai, bet tarp jų yra ir lenkų, rusų, totorių“, – kalbėjo valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja ir pridūrė, kad Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kasmet pristato žydų gelbėtojus specialiam apdovanojimui, kurį teikia šalies prezidentas, – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiui.
Šis apdovanojimas Lietuvoje teikiamas nuo 1992 m., juo yra apdovanota 1430 asmenų.
„Tarp apdovanotųjų – didelė dalis ir tų žmonių, kuriems Izraelis suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvos apdovanojimui reikalavimai išlieka panašūs – turi būti išgelbėto žmogaus patvirtinimas. Anksčiau Jad Vašem tyrimą pradėdavo, kai kreipdavosi pats išgelbėtas asmuo, o metams bėgant jų lieka vis mažiau“, – kalbėjo ji.
Šiuo metu muziejaus archyve yra apie 2300 archyvinių bylų, kuriose kaupiami tiek išgelbėtų žmonių, tiek jų gelbėtojų liudijimai, dokumentai iš archyvų. Remdamiesi šia medžiaga muziejaus specialistai atlieka tyrimus ir, jei pasitvirtina gelbėjimo faktas, muziejus pristato asmenį Lietuvos valstybiniam apdovanojimui.
Tarp teisuolių – ir K.Grinius
„Informacijos ieškome įvairiais būdais, analizuojame susirašinėjimus, archyvinius dokumentus“, – aiškino specialistė ir priminė, kad Spielbergo fondo kuruojamo projekto metu buvo įrašyta labai daug holokaustą išgyvenusių asmenų liudijimų, ši medžiaga dabar itin vertinga bandant įminti praeities mįsles.
„Šis fondas turi itin didelę vaizdo įrašų kartoteką ir, remiantis jos medžiaga, 2005 metais Pasaulio tautų teisuoliu buvo pripažintas prezidentas Kazys Grinius. Buvo remiamasi Dmitrijaus Gelperno liudijimo vaizdo įrašu“, – sakė pašnekovė.
„Išsigelbėjusiųjų skaičius neauga, atvirkščiai – šie žmonės mus jau palieka“, – svarstė ji ir pridūrė, kad tyrimai vyksta ir šiuo metu.
Šiemet Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui bus pristatyta daugiau nei trisdešimt žydus gelbėjusių asmenų. „Sprendimą skirti apdovanojimą priima Prezidentūros komisija, o teikimo nutarimą pasirašo kultūros ministras. Sunku tiksliai pasakyti, kaip ilgai šis darbas bus tęsiamas, bet kol kas vis dar atsiranda žmonių, kuriuos galime pristatyti šiam apdovanojimui“, – aiškino D.Selčinskaja.
Ji priminė, kad dar galima susitikti su tais išgelbėtaisiais, kurie karo metais patys buvo vaikai, – jiems yra apie 80 metų. Dažniausiai į Lietuvą atvyksta jų vaikai ir anūkai.
„Dauguma po karo palaikė santykius su savo gelbėtojais. Sovietmečiu, kai buvo vadinamoji geležinė uždanga, daugelis bijojo rašyti gelbėtojams nenorėdami jiems pakenkti. Taip prarasta daug ryšių. Į Lietuvą atvykę išgelbėtųjų vaikai ir anūkai nori aplankyti su jų šeima susijusias vietas, susitikti su žmonėmis, bet tai jau antroji karta“, – sakė ji ir pridūrė, kad kliūtimi mokslininkams tapo ir tai, kad iki nepriklausomybės tokie duomenys nebuvo kaupiami.
