Projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai teigia dedantys visas pastangas, kad dvi ekspedicijos komandos galėtų išvykti į Krasnojarsko kraštą.
Finansų srityje dirbantis Arnoldas Fokas kasmet kelias savaites praleidžia toli nuo namų, kur atokiausiuose Sibiro kampeliuose kartu su ekspedicijos dalyviais ieško lietuvių kapų, juos tvarko, susitinka su ten tebegyvenančiais tremtiniais ar jų palikuoniais.
„Misijos Sibiras“ ekspedicijos, aplankydamos lietuvių tremties bei kalinimo vietas, palieka simbolinį ženklą, kad skaudžios tremties istorijos patirtys neužmirštos ir šių dienų karta pasirengusi prisidėti prie šio atminimo išsaugojimo.
– Arnoldai, kiek kartų teko lankytis Sibire ir kiek misijų teko lydėti kaip vadovui?
– Į pirmąją ekspediciją kaip dalyvis išvykau 2007 metais. Vėliau teko vykti į dar septynias ekspedicijas su „Misija Sibiras“. Pats vadovavau keturioms „Misijos Sibiras“ ekspedicijoms.
Keturis kartus į Sibiro regioną vykau su ekspedicijomis, kurios nebuvo susijusios su „Misijos Sibiras“ projektu, tiesa, jų tikslas buvo toks pat – lietuvių tremties bei kalinimo vietų lankymas. Ir pernai teko lankytis Rusijoje, kai dalyvavau ekstremaliame žygyje per užšalusį Baikalą.
– Paprašysiu prisiminti pirmąją ekspediciją, kuri vyko prie 11 metų, kokie prisiminimai pirmiausia sugrįžta kalbant apie anų dienų patirtį?
– 2007-ųjų ekspedicija vyko į Krasnojarsko kraštą ir truko beveik tris savaites. Pamenu, kad tuo metu gausiai lijo, visur buvo labai šlapia, naktimis vėsu, aplink nuolat skraidė spiečius uodų. Atrodytų, kad dabar žmonės, turėdami tinkamesnius drabužius ir batus, tokioje situacijoje diskomforto turėtų nejausti, bet tą kartą avalynė tikrai buvo pasirinkta ne itin gerai ir šlapius batus tekdavo nuolat džiovinti. Tada supratau svarbų dalyką – kad visi Sibire patiriami sunkumai tik sustiprina emocijas, kylančias prisiminus tai, ką teko patirti ir išgyventi būtent tose vietose gyvenusiems ir dirbusiems tremtiniams. Gal kiekvienam pirmas kartas atneša pačius stipriausius išgyvenimus... Dėl to organizuodamas ekspedicijas stengiuosi, kad jauniems žmonėms jų pirmosios ekspedicijos būtų kuo stipresnės ir tikresnės emociškai.
Natūralu, kad įgijęs patirties ir išmokęs tam tikras pamokas, žinodamas, kaip gali būti sunku, šiems sunkumams atėjus, lengviau juos priimi. Kiekvienai ekspedicijai pavyksta pasirengti vis geriau ir tinkamai nuteikti komandos narius. Kai pats esi Sibire patekęs ir ne į pačias maloniausiais situacijas, daug geriau gali paaiškinti žmonėms, ko jie gali tikėtis ekspedicijos metu.
– O kaip nutiko, kad po pirmosios misijos, kuri nebuvo iš lengvųjų, užuot išdžiovinęs ir paslėpęs žygio batus, suskubote ruoštis į kitą ir šis projektas tapo svarbia gyvenimo dalimi?
– Nors mano seneliai ar kiti artimi giminaičiai nebuvo ištremti, pabuvimas toje tose vietose, kur buvo tremiami lietuviai, pasižiūrėjimas į šį istorijos etapą iš taip arti, padeda išmokti dar labiau vertinti tai, ką turime šiandien Lietuvoje. Savo įspūdžiais po misijos teko aktyviai dalytis. Stovėjimas prieš auditoriją ir pasakojimas to, ką teko patirti, suteikia dar daugiau prasmės pačiai misijai. Tai, kaip pasakojimų iš misijos klausydavosi moksleivių auditorijos, buvo stiprus postūmis, kad būtina toliau dalyvauti šioje veikloje.
Tuo metu tikrai nebuvo minčių apie kitas misijas, mat kiekvienas dalyvis projekte „Misija Sibiras“ gali dalyvauti tik kartą, bet organizatoriai atkreipė dėmesį ir vėliau sulaukiau pasiūlymo pačiam vadovauti misijai.
– Ar skaičiuojate vietas, kurias pavyko aplankyti, gal žymite jas žemėlapyje?
– Šiais laikais kaip niekad lengva kaupti įvairią informaciją. Kai rengiuosi vadovauti ekspedicijai, tenka atlikti labai kruopščius namų darbus dar Lietuvoje. Kartais vietoves tenka išstudijuoti taip kruopščiai, kad jau tiksliai žinai, kada ir kur žygio metu bus pelkė, upė ar kitos gamtinės sąlygos. Rodos, išsimatuoji savo žingsnius...
Kitas dalykas – emocinė patirtis. Atrodytų, kad jau lyg ir nebūtų kuo stebėtis, bet kiekvieną kartą tenka išgyventi daugybę dalykų iš naujo. Kasmet į ekspediciją renkama nauja komanda ir vykstama į naujas vietas, žmonės išgyvena vis naujas emocijas, tad apie jokį nuspėjamumą negali būti nė kalbos. Kasmet vyksta labai motyvuoti jauni žmonės ir tai labai didelis privalumas.
– Sugrįžkime prie pasiruošimo ekspedicijai, juk po neįžengiamą Sibiro taigą išmanieji „Google“ automobiliai nevažinėjo, kokios priemonės padeda numatyti laukiančias kliūtis?
– Esama tokių gamtinių kliūčių, kurios ne mūsų jėgoms, – plačios upės ar gilios pelkės, bet juk jas galima apeiti, surasti seklesnes vietas. Tai padaryti padeda įvairūs žemėlapiai ir bendravimas su vietiniais žmonėmis. Rengiantis ekspedicijai labai praverčia iš vietinių, konkrečioje vietovėje gyvenančių žmonių gauta informacija, jie paprastai geriausiai žino, kaip pasiekti vieną ar kitą vietą.
– Nuo pirmosios ekspedicijos, į kurią vykote, praėjo 11 metų, ar šiandien galėtumėte teigti, kad ji pakeitė jūsų gyvenimą?
– Taip, ir kiekvienas šios misijos dalyvis galėtų pasakyti tą patį. Vien galimybė pažiūrėti į savo gyvenimą čia, Lietuvoje, ir įsivertinti, kiek daug turime ir kokie esame laimingi, jau yra be galo daug. Tai itin svarbu kalbant apie mūsų patriotiškumo jausmą.
– Kaip ekspedicijos komandas sutinka vietiniai rusai, ar jie supranta, ko į Sibiro gūdumą po tiek metų atvyko lietuviai?
– Tuose atokiuose kaimeliuose, kuriuose teko lankytis, apie lietuvius nesame girdėję jokių neigiamų dalykų. Dažnu atveju šiose gyvenvietėse materialaus lietuvių palikimo jau būna nebelikę. Randame jų statytus namus, kurie jau nyksta, arba apleistas kapinaites. Mus pasitinka tik gyvi vietinių gyventojų prisiminimai apie čia gyvenusius lietuvius. Jei lankantis tokiose gyvenvietėse nepavyksta sutikti lietuvių ar jų palikuonių, sutinkame žmonių, kurie puikiai prisimena jų kaimynystėje gyvenusius lietuvius. Jie papasakoja apie tą bendrą buvimą, lietuvių papročius ir net dalijimąsi buitį palengvinančiais patarimais, o kartasi net išgirstame ir kelias lietuviškas frazes.
Visi mini lietuvių darbštumą, tam tikrus inovacinius sprendimus ūkyje, kurių Sibire anksčiau nebuvo – vandens sėmimas svirties principu, pomidorų auginimas, gėlių sodinimas po langais. Teko girdėti, kad tai lietuvių atvežta tradicija.
– Ekspedicijose būna netikėčiausių susitikimų, misijų dalyviai ne tik aplanko vietas, į kurias buvo ištremti jų šeimų nariai, bet ir užmezga naujų ryšių. Koks susitikimas jums pats įsimintiniausias?
– Tokių istorijų yra ne viena, bet Lietuvoje garsiausiai nuskambėjo 2011 metų misijos metu nutikusi Viktoro iš Tomsko istorija, kai po pažinties su „Misijos Sibiras“ dalyviais jam pavyko surasti Lietuvoje gyvenančius brolį ir seserį.
Dar viena įsimintina istorija, taip pat Tomsko regione, nutiko 2015 metais. Dėliodamas ekspedicijos maršrutą susisiekiau su vietiniu, beveik 70 metų medžiotoju prašydamas, kad jis mus pervestų per pelkes ir itin miškingą rajoną. Jis su mumis sugaišo dvi paras. Kai galiausiai paklausiau, kiek esame skolingi už tokią vertingą pagalbą, juk žmogus sugaišo dvi paras, per pelkes įveikė penkiasdešimt kilometrų, išgirdome atsakymą, kad jo pagalba mums nieko nekainuos. Žmogus pasakojo, kad kai jam paskambinau ir jis išgirdo, kad reikės vesti lietuvių grupę, vos galėjo sulaikyti jaudulį, nes jis pats turi lietuviškų šaknų ir iki 12 metų turėjo lietuvišką pavardę.
– Kalbant apie išbandymus, kuriuos turi atlaikyti ekspedicijų dalyviai, kurie iš jų, jūsų nuomone, patys rimčiausi?
– Gamtinės sąlygos – uodai, orų permainos, dažnas lietus, kai kurį laiką nebūna kur išsidžiovinti batų ar drabužių, bet visa tai neturėtų gąsdinti, juk anksčiau ar vėliau grįžtama į civilizaciją. Emociškai jautriems žmonėms tam tikru išbandymu gali virsti susitikimai su vietos lietuviais ar apsilankymai apleistose lietuviškose kapinaitėse, kuriose niekas nesilankė ir jų netvarkė dešimtmečiais.
– Tai ko lipant į ekspedicijos traukinį reikia labiau – fizinio pasirengimo ar emocinės drąsos?
– Negalima šių dalykų dėti ant svarstyklių, kiekvienam – savaip, bet svarbiausia – įveikti save. Daugelis mano, kad nesugebės, neištvers, bus sunku, bet reikia žengti tą pirmąjį žingsnį ir kelias link tikslo prasidės. Fiziniai sunkumai nėra tokie jau baisūs, daug kam galima pasirengti. „Misijoje Sibiras“ – svarbiausia ne fiziniai sunkumai, tai kompleksas įvairių išgyvenimų ir emocijų, kurių, kaip sakiau, ant svarstyklių taip paprastai padėti nepavyks. Kai įveiki save, jokie fiziniai krūviai nebūna baisūs, o patirtis bei emociniai išgyvenimai, papildyti tremtinių prisiminimais, įsimena visam gyvenimui.
– Ekspedicijos į lietuvių tremties vietas vyksta nuo 2006 metų ir nepraranda populiarumo. Kaip manote, kodėl?
– Nuo projekto pradžios jau užaugo nauja karta. Pernai ekspedicijoje dalyvavo vienas vaikinas, kuris 2007 metais, būdamas 12 metų, išgirdo pasakojimą apie „Misiją Sibiras“ ir nuo to laiko sekė informaciją apie šį projektą. Kasmet keičiasi ir pati „Misija Sibiras“, ji prisitaiko prie naujų kartų komunikacijos formų ir misijos žinia pasiekia jaunuolius jiems suprantama kalba.
– Kas jums pačiam per šiuos darbo projekte metus buvo didžiausias įvertinimas?
– Atsakymas į šį klausimą turi ne vieną, o keletą aspektų. Smagu būti įvertinam valstybiniu apdovanojimu, bet ne mažiau svarbu ir kur kas paprastesnis dalykas: kai paskambini tremtiniui, kuris yra iš to regiono, į kurį planuojama ekspedicija, ir kai žmogus papasakoja, kad seka visas projekto naujienas ir labai laukė, kol pagaliau vyksime į jo paties prieš daug metų paliktą kaimelį ir paliksime atminimo ženklą, tai labai sujaudina. Juk šio žmogaus nepažįstu, bet jau per pirmą pokalbį užsimezga savotiškas ryšys.
