Tačiau šio proceso „iš viršaus“ ar dirbtinai nei paskubinsi, nei padidinsi, be to, to ir nereikia. Gerai ir tai, kad mokinių bei jaunimo švietimas mokyklose apie tremtis ir pokario kovą – pačių mokytojų ir vaikų rankose. Svarbiausia, kad tai, panašu, jau nėra vien tik politinė mada, bet natūralus ir savaiminis dalykas.
Taip portalui lrytas.lt teigė istorijos mokytojas Mindaugas Nefas, komentuodamas šiandien pasibaigusią „Misija Sibiras“ jaunimo kelionę į Kazachstaną bei švietimo apie tremtis ir pokario rezistenciją padėtį mokyklose.
Iš kapinių – į mokyklas
Iš Kazachstano šalies sostinės Astanos parskridę kelionės dalyviai pasitikti Vilniaus oro uoste. Pasveikinti jų pasitikimo salėje susirinko apie šimtas žmonių, kurie sugrįžėlius sveikino ovacijomis, trispalviais balionais bei patriotinėmis dainomis.
Šiemet jau tradicine tapusi „Misija Sibiras“ sulaukė didesnio susidomėjimo, nei įprastai dėl to, jog jos dalyviams, susirengusiems į lietuvių tremties ir palaidojimų vietas Sibire, Rusija neišdavė vizų.
Rusijos valdžia aiškino, jog tai – jos atsakas į neva politiškai motyvuotus Lietuvos išpuolius prieš sovietinių karių kapines ir įamžinimo vietas Lietuvoje.
Tačiau misijos dalyviai neatšaukė savo planų ją įvykdyti, tik pakeitė maršrutą ir aplankė lietuvių tremties vietas Kazachstane.
Per vienuolika kelionės dienų Karagandos, Džeskazgano, Balchašo apylinkėse misijos dalyviai aplankė ir sutvarkė 16 lietuvių kapinių, pastatė keletą lietuviškų medinių kryžių, įrengė atminimo plokštes. Taip pat keliautojai susitiko ir bendravo su vietos lietuviais.
Sugrįžę misijos dalyviai imsis ne mažiau svarbios veiklos – keliaus po šalies mokyklas, kur vaikams ir paaugliams pasakos apie kelionės idėją, prasmę bei patirtus įspūdžius.
Visuomenei rūpi labiau
Tačiau įvairios akcijos prasideda ir baigiasi, tad svarbiausia – kaip apskritai apie tremtis ir su jomis neatskiriamai susijusią pokario partizanų kovą mokoma mokyklose?
Vienas iš jaunosios istorikų ir istorijos mokytojų kartos atstovų M.Nefas – šaulys ir jau patyręs įvairių socialinių bei patriotinių akcijų, skirtų jaunimui, organizatorius.
Bene garsiausia ir žinomiausia iš jų – „Trakinių partizanai“. Tai – kasmet rugsėjį Anykščių rajono Trakinių kaime, grupės partizanų žūties vietoje rengiama jaunimo stovykla.
Į ją suvažiuoja šimtai žmonių iš visos Lietuvos, politikai, kariuomenės atstovai, vyksta žygiai partizanų takais, diskusijos įvairiomis ne tik istorinėmis temomis, kultūriniai renginiai.
Šis didelis tęstinis projektas, apimantis ir mokyklas, išsivystė iš M.Nefo, jo bičiulio ir kolegos Norberto Černiausko ir dar kelių jaunuolių apsilankymo ir pastovyklavimo tame kaime prieš trylika metų.
„Na, akivaizdu, kad visuomenėje per pastaruosius trejetą ar ketvertą metų justi šiek tiek didesnis susidomėjimas tremčių ir pokario kovų temomis. Apie tai daugiau kalbama viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, kuriami įvairūs meno kūriniai, vyksta įvairios akcijos ir renginiai.
Tad natūralu, jog tuo patys labiau domisi ir mokiniai. Taigi, ir tos pamokos dabar gyvesnės, įdomesnės, nėra vien tik pasakojimai apie tai, kas įvyko prieš septyniasdešimt metų, taigi – kone akmens amžiuje“, – sakė M.Nefas.
Jis sutinka su tuo, jog pagrindinė šiuos procesus lėmusi priežastis – Rusijos atlikta Krymo okupacija, karas Ukrainoje ir Maskvos sukelta bene didžiausia geopolitinė krizė Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Svarbiausia – kad domėtųsi patys
Dažnas politikas, kariuomenės bei saugumo propagandininkai, eiliniai itin patriotiškai nusiteikę piliečiai vis paskalambija, jog pačiose valstybės švietimo programose apie tremtis ir pokario rezistenciją dėmesio skiriama per mažai, be to šios temos pateikiamos itin sausai, nuobodžiai, nepakankamai patriotiškai, netgi atstumiančiai.
Taip pat vis raginama įvesti ir privalomus egzaminus, skirtus tik kovos prieš sovietinę okupaciją ir trėmimams.
M.Nefas sutinka su tuo, jog pats švietimo programų turinys apie tremtis ir pokario kovas – itin sausas, jame dominuoja faktų ir skaičių pateikimas.
Tačiau, pasak istorijos mokytojo, to švietimo apimtys, kaip apie tai vaikai ir paaugliai mokomi iš viso trejus metus – pakankamos. Be to, jokių ypatingų „stiprinimų“ ar, juolab, atskirų egzaminų, nereikia.
„Su šiomis temomis vaikai susiduria ir, pavyzdžiui, mokydamiesi lietuvių literatūros, per pilietiškumo pamokas. Bet koks dirbtinis primetimas iškart sukelia atmetimo, „oficialumo“ reakciją ir tai – natūralu.
Taigi – viskas paties mokytojo ir vaikų rankose ir tai gerai. Mes patys, mokytojai, galima nemažai savo dalykų sava iniciatyva įdėti į programą. Aš, pavyzdžiui, skatinu, kad į tremčių istoriją vaikai gilintųsi per savo šeimų istoriją, ieškotų asmeninių ir giminystės ryšių su tremtis patyrusiais žmonėmis. Tai iš karto padaro tą istoriją gyva, asmeniška ir tai itin skatina vaikus pačius ja domėtis, ieškoti pažinimo“, – pasakojo M.Nefas.
Pasak jo, itin teigiamas dalykas, kad keičiasi ir pagrindiniai prasminiai bei simboliniai šios istorijos akcentai.
„Anksčiau pagrindinis ir kone vienintelis dalykas buvo kančia. Tai buvo kančios istorija – netgi taip vadinama ir oficialiai. Tai netgi kažkiek vaikus veikdavo ir atstumiančiai.
Tačiau dabar vis labiau pradedama suprasti, kad čia yra ir daug pozityvo ir pergalės. Juk tiek tremtiniai, tiek partizanai – itin svarbi galutine pergale pasibaigusios kovos prieš okupaciją dalis. Tad jų istorija – ne tik siaubingų netekčių bei kančių, bet ir žygdarbių bei pergalės istorija“, – sakė M.Nefas.
Bet ar tas padidėjęs susidomėjimas šiuo šalies istorijos tarpsniu, sukeltas geopolitinės konjunktūros, nebus tik laikinas reiškinys, ar savotiška mada, kuri gali kažkada ir praeiti?
„Ne, nemanau. Anksčiau buvo galima sakyti, kad tai buvo pirmiausia ir netgi vien tik politikų ar „sistemos“ tema ir dažnas į tai taip ir žiūrėdavo. Dabar tas susidomėjimas kyla iš pačios visuomenės. Taigi, tai – ne kažkoks greitai praeisiantis, vien tik primestas dalykas“, – sakė M.Nefas.
