Dabar jis taip pat yra Afrikoje, tad, paprašytas išsakyti savo mintis apie „UNICEF Lietuva“ misiją Etiopijoje, jis panoro parašyti laišką. Apie šią misiją „Lietuvos rytas“ rašė straipsnyje „Gelbėtojų nuo bado Afrikoje kelionės bado akis“.
Kaip praėjus dienai sakė Andrius, laiškas išėjo piktas, tad panoro darsyk jį peržiūrėti.
Pateikiame septynerius metus tarptautinėse misijose dirbančio lietuvio A.Slavuckio laišką „Lietuvos rytui“:
„Pirmas šio straipsnelio juodraštis išėjo labai piktas. Humanitarinės pagalbos tema man yra pernelyg artima ir aktuali. Todėl nejuokais susinervinau stebėdamas pastarojo mėnesio „UNICEF Lietuva“ liapsusą Etiopijoje.
Nurimus aistroms, iš teksto atsargiai išrankiojau necenzūrinę leksiką, sušvelninau toną, kad atsirastų vietos diskusijai ir galimybei pasiaiškinti, kodėl „UNICEF Lietuva“ neturėtų rengti žinomų Lietuvos žmonių kelionių į įvairias skurdžias Afrikos kontinento valstybes.
Esu šiek tiek susipažinęs su humanitarinės pagalbos savitumais ir problemomis. Septynerius metus dirbu humanitarinės logistikos specialistu nevyriausybinėje organizacijoje „Gydytojai be sienų“ („Medecins Sans Frontieres“, toliau tekste – MSF).
Savo darbo aprašyme turiu misijas Haityje (choleros gydymo stovyklos), Pietų Afrikos Respublikoje (ŽIV ir Tuberkuliozės gydymo projektai), Lesote (medicininės pagalbos suteikimas besilaukiančioms moterims ir mažiems vaikams), Libijoje (migrantai, psichosocialinės pagalbos projektai), Pietų Sudane (medicininė pagalba pabėgėlių stovyklose, choleros epidemijos valdymas), Siera Leonėje (Ebolos valdymo centro statyba ir priežiūra), Centrinėje Afrikos Respublikoje (bazinės medicininės pagalbos suteikimas žmonėms nukentėjusiems nuo pilietinio karo, ligoninių valdymas), Serbijoje (medicininė pagalba migrantams Balkanų koridoriuje), Jemene (ligoninių valdymas aktyvaus konflikto zonoje) ir Indijoje (Hepatito C, ŽIV, TB projektai ir bazinės medicininės pagalbos suteikimas maištaujančių maoistų teritorijoje šalies rytuose).
Nors mano darbų geografija yra gana plati, daugiausia laiko leidžiu Afrikoje, žemyne, kurio įvairovę ir savitumą pamilau iš pirmo žvilgsnio.
Galėtų pasirodyti labai keista, kodėl, mylėdamas šį žemyną, aš piktinuosi akcija, skirta surinkti lėšų padėti “Afrikos vaikams”. Paaiškinti šitą dviprasmybę nėra lengva, bet pabandysiu.
Visų pirma, aš nesu prieš lėšų rinkimą. Atvirkščiai, manau, kad tai yra vienas esminių humanitarinės pagalbos veiksnių, leidžiantis įvairioms organizacijoms vykdyti savo pagalbos misiją, kad ir kokia ji būtų. „UNICEF Lietuva“ turi visišką teisę tai daryti, ir jų projektai Lietuvoje yra iš tikrųjų puikūs.
Tačiau, panašu, jog ši organizacija visiškai nesupranta, kaip reikia vystyti projektus ar komunikuoti apie problemas Afrikos kontinento valstybėse, tokiose kaip Malavis ar Etiopija. „UNICEF Lietuva“ savo neapgalvota komunikacijos strategija ir keistais vadinamųjų ambasadorių pasirinkimais savo misija gali padaryti daugiau žalos nei atnešti naudos vietiniams gyventojams.
Mano asmeninė kritika yra skirta ne tam, kokią veiklą UNICEF vysto, o tam kokias viešosios komunikacijos priemones šios organizacijos Lietuvos skyrius naudoja savo lėšų surinkimui iš privačių donorų – tokių kaip jūs ir aš.
UNICEF be galo didžiuojasi tuo, kad jų ambasadoriai yra įvairiausios pasaulio garsenybės, pritraukiančios milijonus akių kad ir kur jie benuvyktų ir ką bedarytų. Jau daugiau nei penkiasdešimt metų ambasadoriai užtikrina nuolatines aukų įplaukas į UNICEF iždą. Tai yra laiko patikrintas ir tikrai veikiantis lėšų rinkimo metodas.
Tačiau laikai keičiasi, etikos ir moralės normos taip pat. Tai, kas galbūt buvo normalu Audrey Hepburn ar Ustinovo laikais, nebūtinai lengva ranka pritaikoma Jazzu ir Meschino Lietuvoje. Akivaizdu, kad UNICEF “pastatė ant” įsivaizduojamos Meschino įtakos instagramo jaunimui, Jazzu turėjo apeliuoti vidurinio amžiaus TV žiūrovams, na, o kunigo Doveikos buvimas šalia niekada nepamaišys ir suteiks misijai solidumo.
Šiais greito maisto, instagramo, feisbuko ir selebričių laikais, jie parduoda galimybę lengvai, vos už du eurus, išgelbėti vaiko gyvybę. Tai juk taip užkabina. Žmonės prie televizijos ekranų žiūrės šią humanitarinę TV pagalbą, galbūt nubrauks ašarą, pasiųs keleto eurų vertės žinutę, pasijaus šiek tiek geriau, pasiųs dar vieną dviejų eurų žinutę, pasijus visai gerai, taip gerai, tarsi išgelbėjo vaiko gyvybę ir perjungs kitą kanalą, ir daugiau nepagalvos...
Bet ką gi reiškia išgelbėti gyvybę? Visuose straipsniuose apie šią UNICEF misiją nuolat rašoma apie tai, kiek daug buvo išgelbėta gyvybių ir kiek dar bus išgelbėta su visais paaukotais Lietuvos žmonių pinigais. Mums rodo mūsų žinomus žmones, jie stovi apsupti mažų purvinų vaikų, jie atrodo sutrikę ir liūdni. Mums pasakojamos už širdies griebiančios, siaubingos tų vaikų istorijos. Jie sudaro tokį įspūdį, tarsi tie du mano paaukoti eurai viską pakeis ir užtikrins šių vaikų ateitį. Net pats nevalingai graibau telefoną...
Realybė, deja, nėra tokia paprasta. Ne kartą dirbau pabėgėlių stovyklose, epidemijos ir karo zonose ir mane nuolat persekioja mintis, kad iš tikrųjų išgelbėti žmogaus gyvybę krizinėse zonose yra be galo sunku.
Tik apsidžiaugi, kad tavo choleros pacientas pasveikęs išeina namo viename iš Haičio sostinės lūšnynų, kitą dieną jį atveža su šautine žaizda galvoje – ginkluotų gaujų darbas. Stebuklingu būdu pasveikusi ebolos viruso nešiotoja, kitą savaitę jau miršta nuo lasos viruso Siera Leonėje. Vos atmaitini nuo maisto stygiaus beprotiškai sulysusį vaiką to paties UNICEF platinamu „Plumpy’nut“, žemės riešutų pagrindo kremu, kai už poros mėnesių jis jau miršta ant tavo rankų nuo maliarijos sukeltos dehidratacijos, seselei karštligiškai ieškant venos intraveniniam skysčiui suleisti.
Du eurai krizinėse zonose gali šiek tiek pratęsti vaiko gyvenimą, tačiau jį iš tikrųjų išgelbėti gali tik sisteminis problemų sprendimas. Tai, kuo užsiima „UNICEF Lietuva“, komunikuodama per garsius žmones, yra plačiau žinoma skurdo pornografijos vardu.
Gailestis, kaltė ir gėda yra labai lengvai sukeliamos emocijos, verčiančios daugelį tuoj pat griebtis telefono ir aukoti. Toks marketingo stilius humanitariniame pasaulyje buvo ypač populiarus devintame-dešimtame dešimtmetyje, kai vos ne kiekviena lėšų rinkimo kampanija susirinkdavo krūvas pinigų vaizduodama iš bado išsekusius mažamečius vaikus įkritusiomis akimis ir sudžiūvusia oda.
Žmogiškos kančios vaizdavimas panaikina atstumo faktorių, dėl kurio dažnas lietuvis dažnai net nepagalvotų apie tolimose šalyse egzistuojančias problemas. Mums artimų žinomų žmonių buvimas ten yra tarsi kontrastas, turintis dar labiau paryškinti vietinių žmonių skurdą ir kančią.
Vis dėlto šiandien mes jau suprantame, kad toks žmonių vaizdavimas prasilenkia su bet kokiomis etikos ir moralės normomis. Toks organizacijų finansavimo būdas surenka pinigų ir supažindina plačiąją auditoriją su katastrofiška situacija vienoje ar kitoje vietovėje, tačiau jis nepriverčia žmonių susimąstyti, kodėl skurdas apskritai egzistuoja ir kaip galima tikslingiau panaudoti surinktas lėšas, kad gerai apgalvotas ir išliekamąją vertę turintis veiksmas suteiktų šiems žmonėms saugias ir normalias gyvenimo sąlygas.
Keista, nors atrodo misija vyksta Etiopijoje, Oromijos regione, mums rodomi žmonės, kuriems esą reikia pagalbos, kiekvieno kadro centre visuomet matome bent vieną iš mūsų garsių žmonių trijulės.
Ši istorija vienaip ar kitaip yra apie juos. Apie jų emocijas ir mintis tapus tokio nepritekliaus ir skurdo liudininkais. Mes stebime situaciją jų akimis, akimis žmonių, kurie gyvena pasiturimą, privilegijų kupiną gyvenimą. Jie gali atvažiuoti į kažkieno stovyklą, išsipakuoti savo kameras ir nieko per daug neatsiklausdami filmuoti liūdnas jos gyventojų istorijas.
Tai man primena vieną anekdotinę situaciją Pietų Afrikoje. Johanesburge yra labai žinomas ir populiarus, iš lėto gentrifikuojamas lūšnynas skambiu Soweto pavadinimu. Jį pamatyti organizuojamos turistų, dažniausiai baltųjų grupės, kurios pasirodo ant dviračių, be perstojo fotografuodamos vietinių gyvenimą.
Viena vietinė organizacija sugalvojo atsakomąjį veiksmą – suorganizavo grupę fotoaparatais ginkluotų Soweto juodaodžių gyventojų ir nuvežė juos į vieną iš turtingųjų Johanesburgo gyventojų rajonų, kur jie galėjo stebėti iš arti savo gėlyną laistančių baltųjų turčių gyvenimą.
Galite įsivaizduoti kilusį šaršalą. Fotografija turi labai stiprią išliekamąją vertę. Fotografija internete yra beveik amžina. Man įdomu, ar buvo atsiklausta vaikų ar jų mamų, ar galima juos fotografuoti ir filmuoti. Juk jie vaizduojami tikrai nebūdami “geriausios formos”.
Filmuotoje medžiagoje iš UNICEF misijos Etiopijoje, kaip, beje, ir daugelyje kitų misijų, mes matome vaikus vaizduojamus, tarsi jie būtų aukos, o mūsų garsieji žmonės – herojai, vien savo buvimu padedantys jiems išgyventi.
Nesupraskite manęs klaidingai. Norėti padėti yra gerai. Tačiau tikslas ne visada pateisina priemones. Jei esate garsus žmogus ir norite padėti, pirmiausia gerai pagalvokite, ar tikrai jums verta važiuoti į tolimiausius kraštus, kad tą padarytumėte.
Pagalvokite ką jūs galite duoti, ar jūs tikrai galite padėti, ar važiuojate tik pažiūrėti. Jeigu apsisprendėte važiuoti, pasvarstykite, ar nevertėtų pačiai nusipirkti lėktuvo bilieto – tai būtų tikrai šaunus gestas, juolab kad priešingu atveju už jus iš dalies moka visai nedaug uždirbanti mokytoja iš Marijampolės ir pensininkų porelė iš Visagino.
Prieš lipdami į lėktuvą, gerai ištyrinėkite vietovės, į kurią važiuojate, geografiją, istoriją, pasiskaitykite apie jų papročius ir kultūrą. Pasidomėkite, kokiais drabužiais ten rengiamasi ir pasistenkite prisitaikyti...bent iš pagarbos.
Jeigu jūs jau ten, jūs esate misijoje. Visi jūsų įrašai socialinėje erdvėje, komentarai, veiksmai filmuotoje medžiagoje ir poelgiai bus interpretuojami taip, tarsi būtų misijos dalis. Pamirškite apie visa kita, ką esate suplanavę, visus kitus savo darbus. Jūs atvažiavote padėti, argi ne?
Jeigu vis dėlto iš tikrųjų norite padėti, paklauskite kaip. Leiskite žmonėms pasisakyti. Jeigu jie nenori kalbėti, nesistenkite įpiršti savo minčių ir savo nuomonės. Mums (stebėtojams) nereikia jūsų balsų, mes nenorime matyti pro jūsų geltonus akinius. Mes nenorime stebėti, ar jūsų plaukų spalva visiškai ar tik iš dalies panaši į už nugaros esančio namuko spalvą. Ši istorija yra visai ne apie jus!
Būkite smalsūs, bet nuolankūs ir pagarbūs, ir nepamirškite, kad esate svečiuose. Kiekvienas jūsų vaizduojamas vaikas yra asmenybė su savo istorija. Jų likimas priklauso nuo daugybės socialinių, ekonominių ir politinių faktorių, ir visai ne nuo žiūrovo ar UNICEF malonės.
Jie nesėdi ir nelaukia, kol užjūrio žvaigždė atvažiuos ir išgelbės juos iš skurdo ir bado. Jie gyvena savo gyvenimus, kad ir kokie jie būtų jums keisti ir nepriimtini. Humanitarinės organizacijos pareiga šiuo atveju yra bandyti atsikratyti įsišaknijusių stereotipų, o ne juos gilinti (Afrika skurdi; baltojo išganytojo sindromas ir kt.).
Jeigu būtina yra ką nors siųsti į Etiopiją, tuomet siųskite žurnalistą, istoriką, politologą, arba bent jau žinomą žmogų su įgimtu emociniu intelektu, gebantį tinkamai ir pagarbiai komunikuoti reikiamą informaciją.
Mes, žiūrovai ir donorai, nesame kvaili, suprasime. Mums nereikia supaprastintų, lengvai suvirškinamų naratyvų. Mums nereikia meluoti, kad keli mūsų eurai išgelbės jų gyvybes. Tai nėra taip paprasta.“
