Tą situacijos pusę, kuri susijusi su mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičiaus pokyčiais. Šią rugsėjo pirmąją Kaune atvėrė duris jau mažiau pradinio ir vidurinio ugdymo įstaigų, nei pernai. Tačiau duris atvėrė naujai pastatytas vaikų darželis-lopšelis Aleksote, darželio „Dvarelis“ filialas.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pastebėjo, kad bendrojo lavinimo įstaigas tenka mažinti, apjungti, nes mokinių mažėja visose savivaldybėse, išskyrus Vilniaus, Vilniaus rajono ir Klaipėdos.
O štai ikimokyklinio amžiaus vaikų pagrindiniuose šalies didmiesčiuose ir aplink juos esančiuose rajonuose daugėja.
Išretėjus mokinių gretoms, kelias mokyklas Kaune teko apjungti, uždaryti. Šis procesas buvo skausmingas, iššaukęs atkaklų mokinių tėvų, mokytojų pasipriešinimą. Ypač atkakliai priešinosi Žaliakalnyje įsikūrusios V.Bacevičiaus pradinės mokyklos bendruomenė.
Ko tik nesigriebė pradinukų tėvai ir pedagogai! Ir grasino, ir ašarojo, graudino pareikšdami, kad tai seniausia pradinė mokykla Kaune, įkurta 1917 metais.
Buvo paskleista net sąmokslo teorija, kad pastatas prestižinėje miesto vietoje (Žaliakalnyje) parūpo vienai įtakingai su statybomis susijusiai verslininkų grupei.
Tačiau priežastis, dėl kurios dar pernai Kauno miesto taryba nusprendė uždaryti V.Bacevičiaus pradinę mokyklą, buvo daug paprastesnė.
Mokinių sumažėjo per pusę, medinis pastatas verkiant prašėsi remonto, o tvarkyti jį vėl gi dėl ištuštėjusių klasių neapsimokėjo. Todėl ir nuspręsta ją prijungti prie Žaliakalnio progimnazijos.
Kaunas dabar toks, kad nei praeisi, nei pravažiuosi – visur užtvaros, nuskustas senas asfaltas, liejamas naujas, išluptos senos šaligatvio plytelės, klojamos.
Vienur paklota, kitur nespėta, trečiur paklota ir vėl išimta, ir vėl užlieta asfaltu, po to jis nuskustas ir vėl iš naujo klojamos plytelės. Kaunas tvarkosi, nors dabar toks darbų etapas, kai miestas labiau griaunasi, negu tvarkosi.
Tačiau šis etapas neišvengiamas, nors viską tik kritikuoti įpratę niurzgaliai klausia: kodėl negalima gatvių tvarkyti paeiliui, nuosekliai? Iki galo sutvarkyti vieną kvartalą, tada imtis kito? Kodėl reikėjo išrausi visą miestą tokiu metu, kai mokslo metų pradžia ant nosies,kai rangovų įmonės neturi pakankamai darbo jėgos?
Ne, krapštytis palengva negalima! Juk patikrinti, kaip Kaune vyksta gatvių remonto darbai, atvyks pats popiežius Pranciškus.
Nežinia, ar jis labai reiklus statybos darbų kokybei, gal Kauno tvarkytojams pažadėtas smulkių nuodėmių atleidimas be eilės, tačiau gali būti, kad skubą lemia ir noras parodyti antram po Lietuvos krikšto Kauną aplankiusiam popiežiui parodyti miestą kuo tvarkingesnį.
Juk kiekvienam kauniečiui malonu įsivaizduoti, kad po vizito į Lietuvą šv.Tėvas pasakytų savo kardinolams: „Buvau Lietuvoje, puikus miestas Vilnius, daug barokinių bažnyčių. Tik toks truputį apšiuręs, viena kita tuja prie Neries nukirsta, daugiau nieko nesutvarkyta. O štai Kaunas tiesiog tviska, gal vertėtų išėjus į pensiją pasistatyti namelį Santakos parke?“
O štai toks vaizdinys iš Naujojo Testamento. Jėzus su mokytiniais keliavo po Palestiną, buvo žydams šventa šabo diena. Pamatęs prinokusių javų lauką, Kristus stvėrė pjautuvą ir ėmė javus kirsti. Šabo dieną judėjams dirbti buvo didi nuodėmė, o pagal motinos liniją, šiaip ar taip, Jėzus buvo žydas.
Mokiniai stvėrėsi už galvų – ką tu darai? Taip juk nedera, religinis nusikaltimas! Jėzus į tai ramiai atsakęs, tokia mintimi atrėžęs: jeigu javai prinoko, juos reikia nupjauti. Nesvarbu, šabas, sekmadienis ar atostogos. Pjūties metas atėjo. Nevalia leisti derliui pražūti.
Šį evangelinį epizodą pritaikant kaunietiškai tikrovei, taip galėtume pasakyti: jei duobė jau iškasta, į ją reikia įstatyti stulpą. Jei senos trinkelės išluptos, laikas kloti naujas.
Savivaldos rinkimai taigi ne už kalnų.
