O labiausiai pagarsėjo tuo, kad po Didžiosios revoliucijos buvo giljotinuota ir, pagal istorikų nepatvirtintą legendą, šią revoliuciją pati įžiebė – tėkštelėjo paskutinį lašelį, kurio kaip tik trūko iki kraštų sklidinai liepsnojančios lavos taurei.
Tas lašelis, kainavęs jai galvą, esą buvo tokia frazė: „Mano žmonės neturi duonos? Tai leiskite jiems valgyti pyragaičius!“
Kodėl prisiminiau šią išskirtinai jautrią ir nuovokią istorinę asmenybę? Ogi todėl, kad anądien per Lietuvos radiją panašiai šauniai kalbėjo vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Šį mūsiškį profesionalą gerokai sunervino ir nustebino ugniagesių skundai, kad gaisrus gesinantys pareigūnai turi tik vieną uniformą, kuri sugrįžus iš gaisro dažnai visai niekam netinka.
Į šiuos smalkėmis pasmirdusių varguolių skundus atletiškasis ministras atkirto, kad kalbos apie nepriteklių – piktavališki prasimanymai.
O apie uniformą pasakė taip, kad tuo metu net liepsnoję gaisrai patys užgeso.
E.Misiūnas ugniagesiams pasiūlė daryti taip, kaip daro jis pasportavęs, – nuo prakaito peršlapusius sportinius drabužius pats išskalbia, išdžiovina ir jau po valandos jie vėl kaip nauji.
Ne tik ugniagesiams, bet ir visai Lietuvai akyse stojo toks vaizdas: visose gaisrinėse stovi specialios centrifugos, aplink kurias būriuojasi ugniagesiai vienomis trumpikėmis, laukiantys, kada išdžius jų išskalbtos uniformos, ir besimeldžiantys savo globėjui šv.Florijonui, kad kur nors kas nors tuo metu neužsiliepsnotų.
Gerai, kad įsijautusį E.Misiūną sustabdė paniškai mostaguoti jam pro studijos stiklą puolę patarėjai. Jei ne jie, nežinia, ko jis dar būtų pripliurpęs.
Belieka pasidžiaugti kartu su ministru, kad jis gyvena XXI a. Lietuvoje, o ne XVIII a. Prancūzijoje. Kitaip, žiūrėk, netektų ne tik savo sportinių rūbų.
