Taip šį vidurvasarį pagrindinė užsienio politikos vairininkė, prezidentė Dalia Grybauskaitė į Vilnių iš įvairių šalių suvažiavusiems Lietuvos ambasadoriams nubrėžė pagrindines jų darbo kryptis.
Kitomis progomis, pavyzdžiui, skaitydama Seime metinį pranešimą, D.Grybauskaitė pareiškė, jog Lietuva turi siekti būti Europos Sąjungos integracijos smaigalyje, mūsų tikslas – tiek ES vienybė, tiek kuo glaudesnis ES ir JAV ryšys.
Kaip užsienio politikos vairininkams sekėsi siekti tokių tikslų ir kaip apskritai Lietuva šiemet atrodė tarptautinėje arenoje?
Didelių naujų laimėjimų nėra. Galbūt išskyrus tai, kad po daugelio metų derybų Lietuva pagaliau įstojo į turtingiausias pasaulio valstybes vienijančią Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją.
Tuo metu didžiausios bėdos – tos pačios. Kad ir rudenį kilęs triukšmas dėl Jungtinių Tautų (JT) Migracijos pakto, dėl kurio derėtasi nuo 2016-ųjų.
Bet Lietuvos viešojoje erdvėje nevyko jokia diskusija dėl šio dokumento, jis buvo svarstomas už uždarų Užsienio, Vidaus reikalų ministerijų ar Prezidentūros durų. Tik kilus triukšmui Seime dokumentas buvo pateiktas parlamentui, ten priimta rezoliucija.
Rezoliucija laimino šį paktą, nors dauguma už jį balsavusių parlamentarų jo net akyse neregėjo.
Užtat prezidentės D.Grybauskaitės ir jos globotinio, užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus pozicija buvo kategoriška – Lietuva jam pritars, ir taškas.
Šitaip ir atsitiko. Ką po to galima konstatuoti? Ogi tai, kad oficialiajam Vilniui svarbiausia buvo kuo greičiau atsistoti pirmosiose lojaliųjų eilėse. Gali būti, jog tai lėmė ir pačios D.Grybauskaitės asmeniniai išskaičiavimai. Juk projektuojant būsimą karjerą tarptautinėje arenoje, tarkime, Vokietijos kanclerės A.Merkel palankumas – itin svarbus.
Noras įtikti Prancūzijai ir Vokietijai gal ir būtų suprantamas, atsižvelgiant į grynai pragmatinius šalies interesus, jei tai būtų nuosekli politika. Ypač kai tas tandemas vis dažniau susikimba su Vašingtonu ir ten šeimininkaujančiu JAV prezidentu D.Trumpu.
Lietuvoje, pirmiausia jos politinėje dešinėje, itin garsūs balsai, skelbiantys, jog šioje konfrontacijoje vienareikšmiškai turime rinktis Vašingtoną, nes niekas Europoje mūsų neapgins nuo Rusijos.
Šių skelbėjų oponentai tvirtina, jog Lietuva pirmiausia turi raginti abi puses siekti dialogo, o jei jau reikia rinktis – stoti ES pusėn. Juolab kad Vašingtone daug sumaišties, ten kovoja kelios politinės stovyklos, o jų kovos baigtis toli gražu nėra aiški.
Regis, Lietuvos užsienio politikos vairininkai, anksčiau rodę visišką atsidavimą Vašingtonui, šiemet ėmė pastebimiau krypti į ES. Tai, pavyzdžiui, rodo tolesnis nepaklusimas JAV raginimams kitoms valstybėms perkelti savo ambasadas į Jeruzalę, kaip yra padariusi pati Amerika.
Vis dėlto toliau liko neaiški Lietuvos pozicija dėl bendros ES gynybos politikos ir kariuomenės kūrimo. Vieni teigė, jog tai menkina NATO ir transatlantinį ryšį, kiti – jog nuo to Lietuvos saugumas tik sustiprės.
Dar miglotesnis strateginis Lietuvos pasirinkimas pačios ES vidaus kovose.
Naujas strateginės partnerystės pavasaris su Lenkija, paskatintas Rusijos grėsmės, šiemet toliau žydėjo ir nežadėjo baigtis. Bet vasarą pranašaujančių konkrečių namų darbų, kurie metų metus buvo įšaldyti ir dėl pačios D.Grybauskaitės kaltės, Lietuva dar nepadarė.
Tiesa, aštrėjant Briuselio ir Varšuvos konfrontacijai dėl Lenkijos valdžios užmojų prieš teismų sistemą Vilnius aiškiai stojo būtent į kaimynų pusę. Tik nežinia, ką iš to pelnė, išskyrus reputacinius nuostolius tame pačiame Briuselyje.
Ore ir toliau kybo bene svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – vieningos, vis griežtesnės Vakarų pozicijos santykių su Rusija atžvilgiu formavimas ir formavimasis.
Žinoma, viena Lietuva to negali pasiekti. Bet jos pastangos suburti stabilesnę bendraminčių koaliciją šiuo klausimu – irgi be apčiuopiamų rezultatų.
Užuot nuosekliai dirbusi diplomatiniuose užkulisiuose, kur yra pagrindinis darbo baras, Lietuva labiau užsiima demonstratyviu piketavimu, sakykime, įvesdama savo sankcijas Rusijos valdžios atstovams po rusų agresijos prieš Ukrainos laivus Kerčės sąsiauryje.
Premjeras S.Skvernelis, kuris pamėgino pasistumdyti su D.Grybauskaite ir užsienio politikos darže, pastarosios rėmėjų buvo paskelbtas Kremliaus agentu už raginimą atnaujinti politinius kontaktus su Maskva.
Aišku, pagrindinių Vakarų šalių, pirmiausia JAV ir Didžiosios Britanijos, tonas Kremliaus režimo atžvilgiu pamažu griežtėja ir pavasariu šiame fronte irgi dar nedvelkia.
Tuo metu su autoritarišku Minsko režimu Vilnius toliau flirtuoja, o į komunistinės diktatūros oazę Kiniją pati D.Grybauskaitė nuvyko ant balto žirgo kviesdama kinus atvykti pas mus.
Tokie viražai – toli gražu ne pirmiena. Tikėtina, kad jų bus ir kitąmet, kai bus išrinktas naujas Lietuvos prezidentas.
Reikia viltis, jog po to visa užsienio politika taps nuoseklesnė ir aiškesnė, nei buvo ne tik šiemet, bet ir visą pastarąjį dešimtmetį, mažiau priklausoma nuo vieno asmens ambicijų ar emocijų.
