„Laura, gal jūs bijote?“ – vairuodama automobilį paklausiau keleivės, kai pamačiau jos akyse ašaras.
„Viskas gerai, aš nebijau“, – įsmeigusi žvilgsnį į priešais riedančias mašinas atsakė 20 metų L.Kalinauskaitė.
Iš vadinamųjų miegamųjų rajonų važiavome į Vilniaus centrą – į redakciją, kur mūsų pokalbio niekas negalėtų pasiklausyti.
Vairuodama vis žvilgčiojau į galinio vaizdo veidrodėlį, ar neprilipo uodega. Pamačiusi policijos mašiną staigiai apsisukau. Policininkai nuvažiavo toliau.
Turėjau apsaugoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnę, kuri šią savaitę neapsikentusi parašė prašymą išeiti iš darbo.
L.Kalinauskaitė nutarė palikti grotuotą, spygliuotomis vielomis apjuostą garsią įstaigą, kurios pavadinimas pastarosiomis savaitėmis skambėjo kone kasdien.
Ten neseniai buvo vežami ir įsiplieskusio teisėjų skandalo dalyviai. Juos L.Kalinauskaitė taip pat matė.
„Su šitais suimtaisiais buvo elgiamasi gražiai, su jais skaitomasi, kaip ir su gaujų nariais. Tačiau iš paprastų kalinių ten tyčiojamasi“, – kalbėjo L.Kalinauskaitė.
Išsinešė nemažai paslapčių
Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai siekė, kad ši dailios išvaizdos prižiūrėtoja megztų artimus santykius su suimtaisiais, tarp kurių – ir Kauno Kamuolinių gaujos nariai, kiti svarbūs nusikaltėliai ar įtariamieji.
Tačiau L.Kalinauskaitė nesutiko būti slapta pareigūnų bendradarbe, nors buvo įkalbinėjama, kitaip spaudžiama.
Ji išsinešė nemažai paslapčių, kurios kai kuriems pareigūnams gali būti itin nenaudingos, pakenkti karjerai arba dar labiau išjudinti ir taip klibančią kalėjimų sistemą.
Jaunos pareigūnės veide ryžtas maišėsi su ašaromis. Ką tik dužo svajonė, kurią buvo pakurstę ir praeityje matyti vaizdai iš kriminalinių kino juostų apie sunkų, tačiau prasmingą darbą.
„Nuo mažens svajojau dirbti pareigūne. Maniau, kad pareigūnai turi padėti kitiems, elgtis garbingai“, – lėtai ištarė L.Kalinauskaitė.
Į sostinę – iš Marijampolės
Buvusi marijampolietė, baigusi devynių mėnesių studijas Kalėjimų departamento Mokymo centre, aštuonis mėnesius dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Per tą laiką ji patyrė tiek, kad kino kūrėjai galėtų susukti detektyvinį trilerį.
Suimtųjų prižiūrėtoja uždirbdavo apie 500–600 eurų. Už bendradarbiavimą jai buvo žadama gerokai daugiau.
Kol važiavome į sostinės centrą, L.Kalinauskaitė pasakojo apie Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų jai darytą spaudimą, primygtinius siūlymus susidraugauti su suimtaisiais ir juos iškvosti, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime užgriuvusius sunkumus.
Ji užsiminė ir apie savaitės viduryje staiga pakilusią temperatūrą, kurios jokiais vaistais negalėjo numušti.
Kūnas neatlaikė sunkios emocijų naštos ir paprašė poilsio. Jauna pareigūnė parą negalėjo pakilti iš lovos.
Gurkšnis karštos žolelių arbatos redakcijos kavinėje suteikė L.Kalinauskaitei jėgų, ji pasijuto saugi – ėmė šypsotis ir mintimis nukeliavo į savo karjeros pradžią.
Beveik prieš ketverius metus iš Marijampolės į sostinę atvykusi mergina turėjo daug svajonių.
„Į sistemą atėjau 2017 metų rugsėjo 26 dieną. O Lukiškėse įsidarbinau 2018 metų birželio 16 dieną“, – įsimintinas datas, kurios įsirėžė į atmintį giliai, bėrė pašnekovė.
Bijo, kad ką nors pakiš
– Jums buvo sakoma, kad būsite atleista iš darbo. Už ką? – paklausiau L.Kalinauskaitės.
– Už tai, kad aš neva padariau nusikaltimus.
Mane norėjo apkaltinti netarnybiniais ryšiais su suimtaisiais, kyšių ėmimu, narkotikų įnešimu.
Tie pareigūnai iš Imuniteto skyriaus jau anksčiau norėjo, kad aš išeičiau iš darbo.
Bet aš tada nesutikau.
– Kodėl nutarėte šią savaitę vis dėlto palikti darbą, apie kurį anksčiau svajojote?
– Aš supratau, kad jie su manimi vis tiek susidoros kokiu nors būdu.
Galbūt man ką nors pakiš. Galbūt ras kokį kabliuką, kaip prisikabinti ir apjuodinti prieš visuomenę. Nebeturiu kantrybės.
Ir dar – aš pasišlykštėjau tuo, kas ten vyksta.
– Viskas prasidėjo dar anksčiau – nuo tada, kai jums siūlė sekti suimtuosius?
– Taip. Tada dar mokiausi specialiame centre, kur žmonės ruošiami dirbti įkalinimo įstaigose.
Ten 2017 metų rudenį įvyko pirmasis pokalbis su tuometiniu Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininku Gintaru Zaveckiu ir dar dviem pareigūnais.
Kol mokiausi, iš viso įvyko keturi tokie susitikimai.
G.Zaveckis tai įvardijo kaip prevencinius pokalbius. Jis mane pasikviesdavo iš paskaitos.
Kitiems kursantams kilo įtarimų. Mat jie prevencinio pokalbio būdavo pakviečiami kartą arba išvis nė karto, o mane kviesdavo kaskart, kai tik atvažiuodavo.
Kilo įtampa tarp manęs ir kitų kursantų, o su kai kuriais iš jų nutrūko bendravimas.
G.Zaveckis jau pirmą kartą atvykęs man pasiūlė su jais bendradarbiauti. Jis labai stengėsi. Tačiau aš nesutikau būti marionetė.
Žadėjo pasakišką gyvenimą
– Kas jums buvo žadama už tai, kad taptumėte slapta bendradarbe?
– Man žadėjo gerokai didesnį atlyginimą ir daugiau atostogų. Jeigu reikės, pavyzdžiui, jei jausiuosi nesaugiai, skirtų apsaugą.
Man sakė: gyvensiu taip, kaip trokšta kiekviena mergina.
Aš jiems pasakiau, kad tai, ką jie man siūlė daryti, yra žema.
Mano pareigos buvo apsauga ir priežiūra, o ne būti ožiu.
Mąsčiau ir apie ateitį. Tarkime, susibendraučiau su kaliniais, bet viskas man sugrįžtų bumerangu. Jie tikrai sužinotų ir siektų visais įmanomais būdais su manimi susidoroti.
Man tikrai nereikia papildomų problemų.
– Ką konkrečiai pagal tų pareigūnų planą jūs turėjote daryti?
– Visus keturis kartus man siūlė bendradarbiauti su visa kriminaline žvalgyba – iš Kalėjimų departamento, Lukiškių, kitur.
Būčiau turėjusi kuo labiau susibendrauti su suimtaisiais.
Man sakė, kad duos sąrašą su vardais ir pavardėmis tų suimtųjų, kurių jiems reikės. Bet tai – ne paprasti suimtieji.
Tai būtų kas nors iš gaujų narių ar kiti svarbūs suimtieji, apie kuriuos trūksta informacijos ir įrodymų, kad juos būtų galima nuteisti.
Priemonės – ir intymios
– Kaip turėjo vykti jūsų bendravimas su suimtaisiais?
Ar būtų tekę bendrauti ir intymiai?
– Man pasakė: „Imsiesi visų įmanomų būdų, kurių prireiktų, kad išgautum informaciją.“
Tai būtų ir bendravimas, ir flirtavimas, ir miegojimas.
Kaskart išgirdusi tokį pasiūlymą net nesileisdavau į kalbas, iš karto pasakydavau: „Ne.“ Atsistodavau ir išeidavau.
Nesu toks supuvęs žmogus, kad sutikčiau apsunkinti savo ir kitų gyvenimą.
Bet G.Zaveckis tarsi negirdėdavo mano neigiamo atsakymo.
Jis man sakydavo, kad mano, kaip pareigūnės, karjera nebus ilga. Stengiausi su juo kuo mažiau bendrauti. Aš iš karto supratau, koks tai žmogus.
Tada mane pasikvietęs jis paklausė: „Ar tu žinai, kas aš?“ Pasakiau, kad ne. Jis labai nustebo, atrodė įsižeidęs.
– Ar G.Zaveckis jus aplankė ir tada, kai jau dirbote Lukiškėse?
– Kai pradėjau dirbti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kilo skandalas dėl kalinių išgertuvių Kybartų pataisos namuose (išgertuves kaliniai transliavo viešai. – Aut.).
Tada G.Zaveckis buvo priverstas atsistatydinti.
Kelis mėnesius aš dirbau ramiai. Praėjusių metų spalį pas mane į darbą atvyko Imuniteto skyriaus pareigūnai Audrius Žitkauskas ir Andrejus Bondarenka.
Jie pasakė, jog aš turiu apsispręsti – arba išeiti, arba pasilikti.
Bet jeigu pasiliksiu, kitas mūsų pokalbis vyktų Kalėjimų departamente. Jie man skyrė 10–15 minučių.
Pasakiau, kad man per mažai laiko, nes turiu susisiekti su advokatu.
Jie nusistebėjo, kaip aš taip greitai rasiu advokatą.
Jie kalbėjo apie mano neva įneštus narkotikus, netarnybinius ryšius, žėrė ir kitų sunkių kaltinimų. Viską – į vieną krūvą.
Už tokius kaltinimus gali grėsti didelės bausmės, ilgi nelaisvės metai.
Bet man mesti įtarimai – netiesa! Manau, kad tai buvo sakoma iš keršto.
– Ar jums buvo pateikti kokie nors įrodymai?
– Kai paklausiau, ar jie turi įrodymų, išgirdau atsakymą: „Ne, bet bus.“
Priminė seną draugystę
– Už ką jums buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą – pareigūno vardo pažeminimą?
– Aš parašiau prašymą, kad mane supažindintų su tarnybinio nusižengimo medžiaga, kokiu pagrindu jis surašytas.
Bet manęs niekas nesupažindino, niekas nepaaiškino.
Tik užsiminė, kad neva į Lukiškes buvo dar anksčiau atsiųsta nuotrauka, kurioje aš nufotografuota su buvusiu draugu.
Man tos nuotraukos neparodė. Sėdėjau ir sukau galvą, kokia tai nuotrauka.
Su tuo vaikinu aš išsiskyriau dar prieš įstodama mokytis į Kalėjimų departamento Mokymo centrą.
Tik neseniai sužinojau, kad dabar jis atlieka bausmę pataisos namuose. Bet aš net nežinau, už ką jis ten pakliuvo, nes visiškai su juo nutraukiau ryšius! Man tai neįdomu.
– Galbūt ta nuotrauka gauta jau anksčiau, kai apie jus rinko informaciją ir bandė įkalbėti bendradarbiauti?
– Aš irgi taip manau. Ta nuotrauka neva į Lukiškes atsiųsta dar tada, kai aš buvau paprastas civilis asmuo.
Kokiu tikslu mano tuometinis draugas turėjo siųsti tą nuotrauką kažkam į Lukiškes?
Aš netikiu tuo, nė už ką! Aš būčiau tai žinojusi.
Pasiūliau pareigūnams padaryti rašto ekspertizę ir įsitikinti, ar raštas ant nuotraukos tikrai sutampa su mano buvusio draugo raštu.
Bet man atsakė, kad to daryti nereikia.
Kalėjimų departamente yra dokumentas, kuriame įrašytas mano vardas, pavardė ir parašas, panašus į mano.
Bet aš to dokumento, kuriame kalbama apie prevencinį pokalbį, tikrai nepasirašiau.
Į darbą nešėsi savo maisto
– Dėl ko prieš du mėnesius buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio jūs siekėte?
– Gruodžio 30-ąją aš sulaukiau asmens, atliekančio bausmę kitoje įkalinimo įstaigoje, grasinimų.
Tuomet pati kreipiausi į pareigūnus.
Priežastis – rimta, bet tyrimas vilkinamas.
Nelabai jiems tai įdomu. Tik prieš kelias dienas man buvo pasakyta, koks prokuroras ėmėsi kuruoti šį ikiteisminį tyrimą, nors to siekiau jau gerokai anksčiau.
Manau, kad tai susiję su tuo, kad aš nesutikau bendradarbiauti. Gyvenime niekas nevyksta be priežasties.
Žmogus, kuris manęs nepažįsta, šiaip sau man neskambins.
– Kaip grasintojas gavo jūsų telefono numerį?
– Aš uždaviau pareigūnams tokį klausimą, bet man iki šiol niekas neatsakė.
Tik prieš kelias dienas man pasakė, kad aš pati galėjau jam duoti savo numerį.
Bet aš tikrai nedaviau nepažįstamam kaliniui savo numerio! Jį žinojo tik mano pamainos viršininkas ir Lukiškių administracija.
– Ar po to pradėjote kaip nors saugotis?
– Ėmiau į darbą nešiotis savo maistą. Su savimi turėdavau ir visus kitus daiktus.
Man galėjo ką nors pakišti. Juk žmonės liko įsižeidę. O tokie – neprognozuojami, iš jų galima tikėtis bet ko.
Turiu informacijos, kad Kalėjimų departamento kriminalinės žvalgybos pareigūnai puikiai sutaria su kolegomis Lukiškėse.
Taip dirbti – nenormalu. Negali būti daromas toks spaudimas, taip verbuojama, išgalvojami kaltinimai.
Bet aš – ne pirmoji, kuri paliko darbą dėl tokio spaudimo.
Ten visi žino, kas vyksta, bet kiti tyli, nes bijo.
Teisingumo ministras ir kiti aukšti pareigūnai aiškina, kad sistemoje vyksta pokyčiai.
Bet tai yra tik visuomenės kvailinimas. Tiesa kita – ten nevyksta jokie pokyčiai.
– Kas jums įsiminė dirbant Lukiškėse, apie ką garsiai nekalbama?
– Kai pamačiau, kas ten iš tiesų vyksta, mane ištiko šokas. Vaizdas – tragiškas.
Prižiūrėtojai visiškai nesiskaito su paprastais kaliniais.
Yra pareigūnų, kurie suimtuosius žemina, elgiasi su jais kaip su šiukšlėmis. Pavyzdžiui, sako: „Tu esi gaidys.“
– Jūs nusivylėte tuo darbu?
– Taip, nusivyliau ir darbu, ir visa sistema. Norint, kad prasidėtų pokyčiai, turi pasikeisti visa vadovybė.
Kai pasikeičia vienas viršininkas, iš esmės nieko nesikeičia.
Tų, kurie seniai dirba kalėjime, požiūris yra sovietinis. Jie mano, kad žiaurumu ką nors pakeis. Bet to neįvyks. Juk ne veltui sakoma, kad gėris nugali blogį.
Suimtieji – taip pat žmonės. Mes nė vienas nežinome, kas iš mūsų gali ten atsidurti.
– Ar dar kada nors grįšite dirbti pareigūne?
– Nežinau, kaip bus ateityje. Bet ką tik aš padėjau didelį tašką.
Prasitarė apie nuobaudą
Kitą dieną po pokalbio su „Lietuvos rytu“ L.Kalinauskaitė nuvyko į Kalėjimų departamentą. Jai buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį patikrinimą dėl jos esą netarnybinių ryšių.
L.Kalinauskaitė prašė paaiškinti, dėl kokių ryšių vyksta patikrinimas, prašė parodyti tariamą nuotrauką su jos buvusiu draugu, tačiau nieko nesužinojo.
„Departamente man tik pasakė, kad aš bet kokiu atveju gausiu nuobaudą. Bet aš juk jau išėjau iš darbo!“ – stebėjosi buvusi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtoja.
Viršininkas siūlė dirbti ir toliau
Viktoras Davidenka
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius
„Aš neturiu jokių priekaištų L.Kalinauskaitei dėl darbo, ji dirbo tinkamai.
Šią savaitę, vasario 26 dieną, L.Kalinauskaitė parašė prašymą savo noru išeiti iš darbo. Vasario 27 dieną aš tą prašymą pasirašiau.
Prieš tai su ja pasikalbėjau, sakiau, kad pasiliktų dirbti toliau. Bet ji atsakė, kad nori išeiti ir išvažiuoti.
Spalio mėnesį jos pokalbis su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus dviem darbuotojais vyko mano kabinete. Aš irgi tuo metu ten buvau. Taigi mano kabinete buvome keturiese.
Pokalbis nebuvo malonus, bet negaliu teigti, kad buvo daromas spaudimas. Daugiausia jai buvo aiškinama dėl galimų rizikos veiksnių.
Tos nuotraukos, kur ji su kažkuo nufotografuota, aš nemačiau. Nežinau, iš kur ji. Gali būti, kad ji nebuvo atsiųsta į Lukiškių kalėjimą.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje
