Rekonstruotoje Laisvės alėjos dalyje tarp Nepriklausomybės aikštės ir A.Mickevičiaus gatvės ant naujojo grindinio liko gausybė riebalų, automobilių tepalų, degėsių ir dar nežinia kokios kilmės dėmių.
Regėdami tokį vaizdą kauniečiai netvėrė pykčiu, reikalavo griežtai nubausti mugės rengėjus ir priversti juos nuplauti naująją dangą. Nepaisant prieštaringos nuomonės apie naująjį Laisvės alėjos įvaizdį, dangos spalvą ir plytelių formą, švari ji tikrai buvo gražesnė negu išterliota.
Mugę surengusios viešosios įstaigos „Sukurta LT“ vadovai nesikratė atsakomybės, mat iš anksto buvo pažadėję palikti Laisvės alėją tokią, kokia buvo prieš sukviečiant žmones. Tokia praktika yra įprasta. Vykstant automobilių lenktynėms rūkstančių padangų likučiai užterlioja net baltas juostas ant asfalto dangos, todėl po renginio kaskart tenka jas atnaujinti.
Vis dėlto šįkart įvykdyti pažadą nebuvo taip paprasta, kaip atrodė.
Grindinys įvairiomis priemonėmis buvo plaunamas tris kartus, teko kviesti „Kauno švaros“ specialistus, tačiau po darbų dėmių pėdsakų vis dar buvo galima įžiūrėti.
Nors įmonė yra įsigijusi naujų grindinio valymo mašinų, jų naudoti Laisvės alėjoje nėra galimybių. Jau paklotų plytelių plyšiai yra užpilti granito atsijomis. Galingos mašinos nusiurbia grindinio paviršių, o kartu nusiurbia ir atsijas. Tuomet jų reikia pilti iš naujo.
Mugės rengėjai gūžčiojo pečiais ir tikino, kad anksčiau valant senąjį Laisvės alėjos grindinį tokių problemų nekildavo. Jie vylėsi parinkti tinkamas švarinimo priemones, kad mugės pėdsakų visiškai neliktų.
Kauno savivaldybės atstovai taip pat tikino laukiantys ir tikintys, kad bjaurių dėmių Laisvės alėjoje neliks. Kol kas jie nesvarstė galimybės atšaukti ankstesnį tarybos sprendimą, leidžiantį dukart per metus Kauno centre įsitvirtinti prekybininkams.
Tačiau apie tokią galimybę vis garsiau kalba Laisvės alėjos prieigose gyvenantys kauniečiai, kurių gyvenimas vykstant tokiems renginiams pavirsta tikru pragaru. Jiems net kyla sunkumų pasiekti namus, tenka kęsti triukšmą, uostyti ne visada malonius kvapus, o vėliau braidyti po šiukšles.
Sunkumai, susiję su naujosios dangos valymu, paskatino prisiminti siūlymus panašias muges iškraustyti į Nemuno salą, Vytauto Didžiojo universiteto valdas Akademijoje ar dar kur nors toliau.
Sunku patikėti, tačiau prieš tokius pasiūlymus šiaušiasi ne tik pardavėjai, bet ir pirkėjai. Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla. Miesto valdžiai imtis ryžtingų pokyčių šioje situacijoje taip pat būtų netoliaregiškas žingsnis.
Pardavėjų poziciją dar galima suprasti – jiems atsiveria galimybės pačiame miesto centre išdėlioti savo gaminius, kuriuos pamatys tūkstančiai žmonių. Didelė tikimybė, kad jie pravers piniginę.
Labiau stebina pirkėjai, kurie veržiasi į muges ir už tuos pačius gaminius kartais moka 2–3 kartus brangiau negu įprastą dieną įprastoje prekybos vietoje. Už porą gabalėlių šašlyko jie moka 5–6 eurus, už bokalą svaiginančio gėrimo – 3 eurus. Piktinasi, bet moka.
Galbūt kauniečiams išties trūksta pramogų ir jie naudojasi kiekviena proga pašėlti žmonių minioje, pasišvaistyti pinigais?
Štai Rumšiškėse įsikūrusiame Lietuvos liaudies buities muziejuje antrąją Velykų dieną rengiama šventė kasmet būna labai panaši, tačiau visada formuojasi milžiniškos automobilių spūstys, o minios žmonių traukia į linksmybių vietą.
Ateis vasara, pašvies kaitresnė saulė, ir minios kauniečių vėl trauks į Palangą. Dejuos, kad Lietuvos pajūryje poilsiauti kelis kartus brangiau negu Turkijoje ar Bulgarijoje, tačiau vis tiek važiuos. Turbūt tokia tradicija, kurios nevalia keisti.
Todėl niekas artimiausiu metu iš Laisvės alėjos neiškeldins ir mugių. Jeigu grindinio plytelių nepavyks nuplauti, jas galima pakeisti, o tikram kauniečiui atsidurti pirkimo ir pardavimo sandorių sūkuryje – tiesiog nepakeičiama pramoga.
„Laikinoji sostinė“
