Dažniausiai mokytojas stengsis – tai visiškai natūralu – „apeiti klausimą“, juo labiau neišsiduoti, kad ir jam pačiam sunku apsispręsti, kurią besiginčijančių pusę palaikyti. O ir mokiniai jau nebe tie, kuriuos matė šias eilutes rašančio karta. Jie nardo internete ir mato tai, ko dar ir mokytojas nespėjo perskaityti.
Žinoma, tik tuo atveju, jeigu jiems tai įdomu. Ir dar neaišku, kas įdomu. Gal tik smalsu, ar duos Vilniaus merui R.Šimašiui į kailį lentos J.Noreikai-Generolui Vėtrai nuo sienos nukabinimo priešininkai, ar ne? O kaip iš tikrųjų buvo, kokios aplinkybės lėmė J.Noreikos parašą nelemtame dokumente dėl žydų geto ir turto, tikriausiai dar daug kam, ir ypač mokiniams, jau antraeilė, istorikų, problema.
Šiuolaikiniams mokiniams reikia greito ir aiškaus atsakymo. Tokiam užtrukus jie pasirinks eilinį pakeleivinį, neatmestina, kad ir iškreiptą, propagandinį. Ko gero, net labai optimistiška tikėtis, kad į dinamišką didelių ir mažų reikalų gyvenimą žengiantis jaunas žmogus, jeigu jis neketina pats tapti istoriku ar politiku, ieškos kokio nors jį patenkinančio paaiškinimo.
Svarbiausios istorinės datos, įvykiai, jų reikšmė ir su jais susiję veikėjai įsimenami, jei specialiai nestudijuojama, mokyklos metais. Vėliau – dažniausiai jau tapus senjoru. Domėtis istorija tam neatsidavus reikia laiko, ypač kai ji pasislepia storose knygose.
Neatsitiktinai XX a. pabaigoje, o ypač intensyviai dabar pasipylė kišeninės istorijos. Teko per naktį perskaityti labai įdomią „Trumpiausią Europos istoriją“. Įtikinami apibendrinimai ir aiškūs knygą parašiusio autoriaus įvykių vertinimai. Beje, ne vienu atveju skiriasi nuo kitų apie tuos pačius įvykius rašiusių.
Tačiau tai neerzina ir neskatina priekaištauti, kodėl per daugelį metų nesurastas bendras požiūris. Vieno, juo labiau valstybiniu lygiu įteisinto, vertinimo ir negali būti.
Žinoma, akivaizdžių nusikaltimų, tarp jų genocido, atvejais vertinimų įvairovė sumažėja iki nulio, bet tūkstančiais kitų atvejų interpretacijos nusidriekia į begalybę. Problema, kad ir vertinant skaudžius istorijos epizodus, kurių su kaupu turi kiekviena tauta, yra ne nuomonių įvairovė, bet neaiškus ir kartais net dvilypis kalbėjimas, kai už pastangų susivokti, kaip iš tikrųjų buvo, įsipina šių dienų politiniai interesai.
Tai ir yra didžiausia atminimo ženklų skandalo problema. Vieni skubotai atminimo lentas (turiu omenyje jau po nepriklausomybės atkūrimo) dėl politinio reikalo jas turėti užkabino, kiti skubėdami, taip pat su aiškia politine potekste, jas nuiminėja.
Blogiausia, jog šiame procese dalyvavo ir dalyvauja politinės (seiminės) partijos. Konservatoriams dabartiniame skandale reikėjo patylėti. Žydų bendruomenė turi moralinę teisę, o ir prievolę, reaguoti į tai, kas, jos nuomone, nepriimtina. Pagaliau yra teismas. Ir tai vienintelis išmintingas sprendimas.
Kitos bendruomenės taip pat gali reikšti nuomonę ir neperžengdamos įstatymų nubraižytų linijų protestuoti, reikalauti pakabinti nuimtą lentą į buvusią vietą ir laukti teismo sprendimo. Šiuo metu gerų išmintingų sprendimų metas dar nepraėjo, bet raudona linija artėja.
Viena aišku, kad V.Landsbergio ir F.Kukliansky žodžių pingpongas greitai nenuguls į epistoliarinio žanro archyvus. Ne vien temų sausroje rusų propagandininkai šiuo „nuomonių apsikeitimu“ būtinai pasinaudos. Ir parašys taip, kad sulauktų V.Landsbergio reakcijos.
Tada Lietuva susitelks prieš Kremliaus skalikus ir dirbtinis konfliktas dėl lentų pasibaigs. Tačiau ne visiems laikams. Ir tai yra kur kas svarbesnė nei pasistumdymas prie Vrublevskių bibliotekos problema. Ką, už ką savo istorijoje vertiname ir pagerbiame atminimo lentomis ant sienų, gatvių, aikščių pavadinimais, biustais, paminklais?
Ypatingomis progomis pagarba reiškiama masiškai. 1930 m. Vytautas Didysis įvairiais pavidalais pražydo visoje Lietuvoje. Ir negalima sakyti, jog tai buvo valdžios užgaida.
Perlojoje Vytauto paminklą žmonės saugojo nuo menkiausio pasikėsinimo. Ir sovietmečiu. Beje, atsiųsti traktoriai staliniečiai nesugebėjo jo nuversti. Unikalus istorinės atminties pavyzdys. Perlojiečiai pasakoja, kad jų jaunimas bet kokiomis sąlygomis buvo ir tebėra patriotiškai auklėjamas.
Primenu tai todėl, jog be visuomenės, vien valdžios pastangomis gyvos istorinės atminties neįmanoma sukurti. Kokia nors istorikų taryba gal ir galėtų nustatyti, kas vertas įamžinimo, o dėl ko reikėtų palūkėti, bet vis tiek pirma turėtų įvykti ne tik banalios apklausos būdu pasitikrinimas visuomenėje. Ir pamatytume keistų dalykų.
Neretai istorikų, politikų ir aktyvios visuomenės dalies nuomonės išsiskirtų. Pavyzdžiui, A.Smetonos veikla tik dabar įgyja visuotinį pripažinimą. Atvirai sakant, jo pasitraukimas į Vakarus ir man pačiam kėlė daug klausimų. Kitiems A.Smetonos pripažinimas iškilia asmenybe pasibaigė ties 1926 metais.
Dėl ne vieno tarpukario politiko ar visuomenės veikėjo, siekiant juos įamžinti, kiltų įvairių abejonių, bet niekas nereikalautų vieno ar kito iš nusipelniusių pagarbos įamžinant išbraukti. K.Škirpa tapo vienintele ir pirmąja išimtimi.
Savaime suprantama, politiniai kaliniai, tremtiniai, kovotojai už Lietuvos laisvę drauge ir pavieniui verti ne tik nuolatinio prisiminimo, bet ir visomis atminties formomis perdavimo ateinančioms kartoms. Tačiau kaip jau matyti, dėl paskirų asmenų bus nesusipratimų ir konfliktų. Tam ir reikia ruoštis.
