Lietuvos prezidento postą užėmus Gitanui Nausėdai, pastebimos pozityvios slinktys Lietuvos-Lenkijos santykiuose, kurių atšalimas buvo fiksuojamas Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu.
O santykių „perkrovimo“ siekį galimai liudija ir Lenkų rinkimų akcijai-krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujančių ministrų paskyrimas į Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijos vadovus.
Ryškiausias pokytis – 1994 m.
Istoriniu ir politologiniu požiūriu, lūžio tašku Lietuvos-Lenkijos santykiuose laikomi 1994 m. ir tais metais pasirašyta šalių draugystės ir bendradarbiavimo sutartis.
Iki šio laiko šalių tarpusavio santykius temdė nemažai neišspręstų klausimų, o tarp jų ir Vilniaus teritorinės priklausomybės klausimas.
1994 m. kaip tašką, nuo kurio prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos santykių šiltėjimas, įvardino tiek politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžej Pukšto, tiek Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Marjušas Antonovičius.
„Lietuvos-Lenkijos santykiai pergyveno keletą etapų. Pirma, buvo įtempti santykiai 1989-1994 m., kuomet šalys ginčijosi dėl Lietuvos lenkų mažumos teisių ir bei Vilniaus noro gauti oficialų Varšuvos atsiprašymą už Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 m., o tuo pačiu metu bandant įtvirtinti savo valstybingumą.
Santykiai pradėjo gerėti pasirašius 1994 m. draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį“, – portalui lrytas.lt sakė M.Antonovičius.
Vienijo siekis stoti į NATO
Žvelgiant retrospektyviai, Lietuvos santykių su Lenkija svarba ir reikšmė vertinama per Lietuvos siekį integruotis į NATO aljansą: ryšiai su Lenkija neretai buvo suprantami kaip tiesiausias kelias į NATO.
„Iš pradžių santykius palaikė Lietuvos ir Lenkijos noras kuo greičiau integruotis į Europos Uniją ir NATO, vėliau bendra Valdo Adamkaus ir Lecho Kaczyńskio vizija dėl mūsų regiono ateities ir politinio vystymosi.
Šis laikotarpis tęsėsi iki 2008 m.“, – santykių dinamiką portalui lrytas.lt komentavo VU TSPMI dėstytojas.
Tai patvirtino ir politologas A.Pukšto.
„Algirdo Brazausko ir V.Adamkaus Prezidentūrų laikotarpiu santykiai palaipsniui gerėjo: atsirasdavo naujų iniciatyvų, buvo ir tarpparlamentinė abiejų šalių Seimo asamblėja, buvo ir abiejų prezidentų konsultacinis komitetas bei abiejų Vyriausybių bendradarbiavimo taryba.
Tai reiškia, kad susitikdavo aukščiausio rango pareigūnai ir spręsdavo bendras problemas, o klausimų buvo išties nemažai, ypatingai tada, kai Lietuva ir Lenkija stojo į NATO ir Europos Sąjungą. Bendradarbiavimo tuo metu išties būta nemažai“, – aiškino A.Pukšto.
Pastebima, kad, net ir įstojus į Europos Sąjungą bei NATO, Lietuva rinkosi partnerystę su Lenkija dėl noro aktyviai veikti Rytų Europoje.
Šis tikslas kai kuriais atvejais siejamas su Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmeniu Vidurio-Rytų Europoje: Vašingtonas siekia paskatinti šio regiono šalių bendradarbiavimą dėl agresyvėjančios Rusijos karinės laikysenos bei galimai stiprėjančių Vokietijos-Rusijos ryšių.
D.Grybauskaitė ir „duobė“ šalių santykiuose
Pirmoji Dalios Grybauskaitės kadencija, prasidėjusi 2009 m., žymėjo santykių atšalimo laikotarpį. Prezidentė bendradarbiavimo prioritetus dėliojo ne Lenkijos, o Šiaurės šalių naudai.
„Kai prezidente tapo D.Grybauskaitė, santykiai buvo ilgą laiką suspenduoti, įsivyravo didelis atšalimas. Iš vienos pusės buvo D.Grybauskaitė, iš kitos pusės buvo Bronislavas Komorovskis ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis.
Tai tikriausiai buvo pats šalčiausias laikotarpis ir buvo padaryta tam tikra „duobė“, kuri iki šiol buvo pildoma. Apie penkerius metus trūko glaudaus bendradarbiavimo, o klausimų sąrašas susidarė ilgas. Po to, kai Varšuvoje į valdžią atėjo konservatoriai „Teisė ir teisingumas“ ir dešiniųjų prezidentas Andrzej Duda, lenkai padarė perkrovimą, kuriam neprieštaravo ir D.Grybauskaitė“, – portalui lrytas.lt teigė A.Pukšto.
Politologai pastebėjo, kad pozityvūs pokyčiai tarpvalstybiniuose santykiuose prasidėjo įsibėgėjus antrajai D.Grybauskaitės kadencijai – 2015-2016 m.
„Santykių atšalimą nulėmė iš vienos pusės Lenkijos valdančiųjų, premjero Donaldo Tusko ir užsienio reikalų ministro R.Sikorskio, santykių susiaurinimas iki Lietuvos lenkų teisių klausimo. Iš kitos pusės labai stiprus faktorius buvo ir tuometinių Lietuvos politikų, ypač D. Grybauskaitės ir Audroniaus Ažubalio, nekompromisinė ir dažnai konfrontacinė laikysena Lenkijos atžvilgiu“, – tikino M.Antonovičius.
Santykių perkrovimo laikotarpis
Liepos mėnesį inauguruotas prezidentas G.Nausėda Lietuvos ir Lenkijos partnerystės svarbą akcentavo dar rinkiminės kampanijos metu. Būtent Lenkija tapo šalimi, kurią G.Nausėda pasirinko pirmajam vizitui.
Tai, pasak A.Pukšto, parodo, jog bendradarbiavimui su Lenkija prezidentas teikia prioritetą. Be to, rugsėjo 1 d. G.Nausėda vyko į antrąjį vizitą Varšuvoje.
Su G.Nausėdos atėjimu sustiprėjo ne tik Lenkijos atžvilgiu pozityvi politinė retorika, tačiau tai sutapo ir su dviejų LLRA-KŠS ministrų paskyrimu.
Pasirašius naują koalicijos sutartį, šios politinės jėgos atstovai Rita Tamašunienė ir Jaroslavas Narkevičius pradėjo vadovauti Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijoms.
„Be abejo, dviejų lenkų ministrų atsiradimas dar labiau apšildo atmosferą tarp Lietuvos ir Lenkijos“, – pastebėjo VDU docentas.
VU TSPMI dėstytojas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad LLRA-KŠS ministrų paskyrimo teigiamas poveikis valstybių tarpusavio santykiams didžiąją dalimi priklausys nuo šios politinės jėgos darbotvarkės ir politinės laikysenos.
„Dabar LLRA turi be precedento stiprias pozicijas vidaus politikoje. Ar tai paveiks Lietuvos santykius su Lenkija priklauso tik nuo pačios LLRA. Abu ministrai (ypač susisiekimo) gali prisidėti prie infrastruktūros projektų vystymo ir Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimo išplėtimo į kitas sritis.
Nuo LLRA priklauso Seimo daugumos likimas, todėl jai atsiranda proga išspręsti bent dalį Lietuvos lenkų klausimų. Pavyzdžiui, tiek G.Nausėda, tiek R.Karbauskis kalbėjo apie galimybę priimti tautinių mažumų įstatymą.
Bet kol kas LLRA šioje vietoje tyli ir nieko nedaro, todėl lieka galimybė, kad paradoksaliai LLRA dalyvavimas valdančioje koalicijoje gali iš viso nepadaryti didelės įtakos Lietuvos ir Lenkijos santykiams“, – pastebėjimais dalijosi M.Antonovičius.
Anot VU TSPMI dėstytojo, nereikėtų pamiršti ir dar vieno posto.
„Lenkų Kultūros Namų direktorius, buvęs LLRA Vilniaus miesto Tarybos narys, Arturas Ludkowskis buvo paskirtas premjero Sauliaus Skvernelio patarėju tautinių mažumų klausimais. Tai tikrai buvo padaryta, siekiant gerinti komunikaciją su Lenkija dėl Lietuvos lenkų situacijos ir ieškant sprendimų, kurie nereikalautų Seimo pritarimo, bet galėtų pagerinti Lietuvos lenkų padėtį“, – sakė M.Antonovičius.
