V.Pranckietis konfrontuoja su politine jėga, kuri jį paskyrė antru pagal rangą Lietuvos pareigūnu, ir tikisi susiskaldžiusio Seimo, taip pat opozicijos dėka išlikti iki kitų rinkimų.
Žmogiška, bet politiniu požiūriu, mandagiai kalbant, keista. V.Pranckietis, mano manymu, yra tvarkingas Seimo pirmininkas, nei geriausias, nei blogiausias, palyginti su buvusiais, bet demokratija, nors ne visų mėgstama, yra taisyklių sistema, kurios laikydamiesi vis dar nenugrimztame į chaosą.
Pagal tas taisykles, nebeturėdamas politinės organizacijos pasitikėjimo, V.Pranckietis turėtų atsistatydinti neintriguodamas miestų ir miestelių, vakarėlių damų ir ponų. Galbūt net įtaigiai kreipdamasis į visuomenę.
Ne vienas taip yra daręs. Atsiras, kas supras ir užjaus.
Nors geranoriškumo iš politikų sunku tikėtis. Buvęs Seimo pirmininkas A.Valinskas buvo tarkuojamas lyg nusikaltėlis. Tiesa, kažkuris Seimo senbuvis pasakė užuojautos kalbą. Viskas, kas žmogiška, demokratijai nėra svetima.
Deja, taip neatsitiks, V.Pranckietis neatsistatydins ir gyvensime konfliktuodami su Konstitucija iki kitų Seimo rinkimų. Matydami, kaip Seimą vertina visuomenė, kaip valstybė tikrai nežlugsime.
Smalsu kas kita. O kodėl R.Karbauskis pradėjo nebepasitikėti V.Pranckiečiu? Ir atvirkščiai. Tai juk ne buitinis konfliktas. „LRT forume“ į šitą klausimą nebuvo atsakyta. Anksčiau ar vėliau paaiškės, abu ką nors kada nors parašys atsiminimuose, bet nepakenktų kai ką sužinoti ir dabar.
Mano spėjimu, gana ilgai demonstruota šių dviejų asmenų vienybė ėmė byrėti po Seimo nario M.Basčio apkaltos. Tiksliau – po surengtos Seimo apgulties dėl gėdingo balsavimo išteisinant M.Bastį.
Tada V.Pranckietis mitinge atsiprašė už balsavimo rezultatą. Mitinguotojams ir Seimo opozicijai atsiprašymas patiko, o valdančiuosius sunervino.
Net neabejoju, kad R.Karbauskis tuos žodžius suprato kaip netiesioginę užuominą jam pačiam, juolab kad tuo metu jau buvo įsibėgėjusios kalbos apie „įtartinos spalvos R.Karbauskio trąšas“.
Trumpai drūtai, Rusija ir čia atliko savo vaidmenį, gal to net nesiekdama. R.Karbauskis nusprendė, kad V.Pranckietis nebėra jo bendražygis. Gali būti ir kitų konflikto priežasčių, bet pasaulėžiūros nuostatos vis dar reikšmingos.
O kas atsitiktų, jeigu Seimo pirmininku taptų R.Karbauskis? Atspėjama nesunkiai: iki naujų rinkimų Seimui pirmininkautų kuris nors iš pavaduotojų, o pirmininkas leistų laiką atsimušinėdamas į atnaujinamus ar naujai sugalvotus tyrimus.
Dėl to opozicija ir ragina R.Karbauskį nors paskutiniu valstiečių kadencijos fragmentu pabūti Seimo vadovu. Kad niekada į tą „zoną“ nebenorėtų grįžti. Tai būtų nieko neįprasta nei naujų, nei senų demokratijų parlamentiniame gyvenime.
Štai tiek galima pasakyti apie dabartines Seimo kančias ir aistras. Bet kiek jos atliepia gyvenimą už Seimo sienų? Seimo ryšys su tikrove – labai menkas. Visi jo tyrimai, kurie galėtų būti pretekstas atkreipti dėmesį ir bent jau pradėti spręsti žiojinčias problemas, buvo nukreipti į priekabių paieškas ir sąskaitų suvedimą.
Jei manęs paklaustų, kokios tos problemos, kurios išsižiojusios laukia mus praryti? Atsakau: tos pačios, dėl kurių seniai aimanuojama, bet nieko nepadaryta jas bandant įveikti.
Mokslininkai skelbia, kad 2050 m. Lietuvai reikės 800 000 imigrantų. Ką tai reikš Lietuvai ne tik kaip valstybei? Dabartinės imigracijos kryptys susijusios ir su naujomis nusikaltimų rūšimis, agresijos plėtra, net terorizmo iššūkiais. Lyg savų banditų nepakaktų.
Negana to, ir į „savuosius“ požiūris paviršutiniškas. Jau kelinta savaitė girdime pranešimų apie siautėjančius paauglius Klaipėdoje.
Miesto savivaldybė suskubo raminti, kad padėtis stabilizuojasi. Kas stabilizuojasi? Chuliganizmas? Šiurpinantys pranešimai apie prievartos siautulį Šalčininkuose. Neįmanoma net skaityti, slapčia nepagalvojant apie mirties bausmės grąžinimą.
Vos ne kasdien – žinios apie nužudymus, prievartavimus, kuriuos daro ne užkietėję recidyvistai, bet jauni žmonės. Lyg badu laikyti ir nuo grandinės paleisti šunys.
Atsimename banditų karus garsiais pavadinimais, bet tada priežasčių ieškota prasidėjusiame laukiniame kapitalizme, gariūnų psichologijoje.
Kokios agresijos proveržio priežastys dabar? Tai prasideda su patyčiomis mokykloje? Švietimo strategas A.Monkevičius tinkamai reagavo sukviesdamas valstybės institucijas, galinčias padėti susivokti, kaip plinta agresijos virusas jaunų žmonių visuomenėje. Bet vieno ministro pastangų nepakaks, nors idėja mokykloms samdyti saugos tarnybas, kurios turėtų ir ugdymo statusą, yra gera.
Yra valstybių, kuriose klesti narkotikų plėtra per mokyklas. Jos įdarbina į atsargą išėjusius pareigūnus, pasirengusius ir švietimo darbui, ir profesionaliai prevencijai.
Kol dar ne vėlu, reikia veikti ir mums. Visų pirma tai turi daryti Seimas, atsigręžiantis į realias problemas, o ne užsiimantis vėžį keliančiais svarstymais, kas yra Seimo pirmininkas, postų dalybomis ar fiktyviais tyrimais.
