O jei politikui sunkiai sekasi tiek sklandžiai kalbėti, tiek rišliai rašyti, tiek išmintingai patylėti, kyla logiškas klausimas, ar jis moka skaityti – ne feisbuko žinutę, ne bėgančią eilutę, ne portalo antraštę, o romaną, apsakymą, eilėraštį?
Niekada nepamiršiu, kaip sykį vieno garbaus politiko paprašiau įvardinti mėgstamiausias knygas. Nors tai buvo žmogus labiau prie meno negu prie bažnyčios, jis, ilgokai muistęsis ir mėžęs atmintį, galų gale ištarė: „Biblija.“ Kitaip sakant, atsivėrė iki sielos gelmių.
Supratau, kad jis, aišku, knygų neskaito, nes ką ten kažkokie romaniūkščiai su eilėraštukais, kai esi perskaitęs Bibliją. Akivaizdu, kad jis ir tos Biblijos nebuvo skaitęs, nes įveikęs šį veikalą tokio žygdarbio nepamirši nė akimirkai. Nepaisydamas to, tas žmogus labiau prie meno nei prie bažnyčios praleido progą patylėti. Kitaip tariant, išsisuko ir nuo pauzės meno.
Arba štai Vilniaus meras Remigijus Šimašius neseniai apsilankė Berlyne ir feisbuke #ilgupostu persigyrė, kad jam pavyko Lietuvos sostinę paversti išmanesne, išradingesne, šiuolaikiškai tariant, „smart’nesne“ net už Vokietijos sostinę.
Tuo pat metu, kai R.Šimašius fotografavosi Berlyno gatvėse, aš servise palikau savo automobilį ir į telefoną atsisiunčiau mobilumo platformą „Trafi“. Ši itin patogi ir daugeliu atžvilgių nuostabi programėlė man suteikė galimybę pro autobuso langą ramiau nei prie automobilio vairo stebėti vienos Vilniaus T formos sankryžos gyvenimą, kuris per kelias dienas ne sykį apvirto aukštyn kojomis.
Toje ganėtinai pavojingoje sankryžoje niekada nebuvo pėsčiųjų perėjos, tad iš viešojo transporto į ją pažyrantys keleiviai kaskart patekdavo į akimirkos iki nelaimės situaciją. Vieną dieną joje atsirado pėsčiųjų perėja, pažymėta ženklais ir storu dažų sluoksniu. Po kelių parų kelininkai, tuo metu kaip tik naikinę duobes, ėmė ir užasfaltavo didžiąją dalį naujosios pėsčiųjų perėjos. Jie tarsi paspaudė „delete“ mygtuką. Kitaip tariant, supainiojo realybę su virtualybe.
Bet juk Vilniaus gatvės kol kas nėra internetinė programėlė „Trafi“, tad tą „ištrintą“ perėją teks piešti iš naujo, papildomai kainuos ir dažai, ir darbas. Panašu, kad Vilnius – ne tik išmanesnis ir išradingesnis, bet ir tiesiogine prasme turtingesnis už Berlyną.
Jei minėtą #ilgąpostą būtų rašęs ne savimi pernelyg pasitikintis R.Šimašius, o kalbos ir pasaulėžiūros (tiek realios, tiek virtualios) meną išmanantis poetas, panašios painiavos tikimybė teksto suvokėjo galvoje sumažėtų iki minimumo. Kaip klišių. Kaip ir elementarių frazių apie elementarius dalykus. Kaip ir neskanių didybės manijos tropų.
Kai senatorė E.Warren nusprendė dalyvauti 2020 metų JAV prezidento rinkimuose, ji savo komunikacijos vadove pasamdė jauną poetę C.Felix, šiemet išleidusią pirmą eilėraščių knygą, kuri buvo nominuota Nacionalinei literatūros premijai. C.Felix – daugiau ar mažiau socialinės poezijos kūrėja, nevengianti seksualinio išnaudojimo, policijos prievartos, aborto sukeltų išgyvenimų temų.
Pastaruoju metu E.Warren retorika pasikeitė: trumpi sakiniai, pauzės, neįprastas požiūris į įprastus dalykus, spalvingos nenuvalkiotos frazės klausytojams sminga tiesiai į širdį. „Ar mus turėtų stebinti, kad aukštojoje politikoje atsirado aukštojo meno atstovė? Anaiptol. Artimiausiu metu poetų politikų komandose tik daugės, nes kitaip beviltiškai sustabarėjusi politinė retorika mirs“, – parašė „The New York Times“.
Mūsų skaityti, rašyti ir patylėti nemokantys valdžios atstovai turėtų suklusti ne tik dėl to. Atsitokėti juos turėtų paakinti ir staiga išpopuliarėjusio Alytaus mero N.Cesiulio pavyzdys.
Pasak šio miesto bibliotekininkės, jis nuo vaikystės skaitė knygas, todėl ir jo frazės – „tarsi kirvuku tarpuragėn“. O jei knygų niekada neskaitei, neskaitai ir nesiruoši skaityti, belieka pasisamdyti. Poetą.
