Tiesa, tai nebuvo nei spalio, nei didžioji ir net ne revoliucija, o perversmas, bet 70 metų po to šeštadalį pasaulio užėmusioje imperijoje „darbo žmonės“, daugiausia neblaivūs, žygiavo paraduose rėkaudami absurdiškus šūkius: „Šlovė TSKP“, „Ačiū Leninui už laisvę“, „Mirtis imperialistams“ ir panašiai.
Ir atsitik tu man taip, kad lapkričio pradžioje, panašiu laiku kaip ir tada, kai daugiau nei prieš šimtą metų Rusijoje ėmė siautėti bolševikai su iš emigracijos grąžintu V.Leninu, Kauno ir kiti violetiniai užgniaužę kvapą laukė iš Amerikos išspirtos N.Venckienės.
Nors skamba kaip akibrokštas, iš tiesų galima įžvelgti lygiagrečių, tegul ir juodojo humoro lygmeniu, tarp Kauno teisėjos N.Venckienės ir nevykėlio rusų advokato V.Lenino, tarp nepraustaburnių Rusijos bolševikų ir intelekto nesužalotų garliavinių violetinių.
N.Venckienei pavyko suburti minią, mosuojančią, tiesa, ne raudonomis, o violetinėmis vėliavomis ir skelbiančią šūkius: „Šlovė drąsuoliui Drąsiui“, „Mirtis pedofilams!“, „Šalin prokuratūros kilerius (žudikus)!“
V.Leninas slapstėsi nuo savo valstybės, Rusijos imperijos teisėsaugos, N.Venckienė – nuo Lietuvos. Abiem šiems veikėjams pavyko suburti fanatiškų gerbėjų kliką, prasibrovusią į aukštesnį nei gatvės lygį. Rinkėjų jausmais ir naivumu mikliai sužaidę „Drąsos kelio“ veikėjai laimėjo 10 mandatų į 2012-2016 metų Lietuvos Seimą, na, o bolševikų laimėjimai buvo gerokai įspūdingesni.
Panašumai, aišku, sąlygiški ir paviršutiniai, nors yra ir šiek tiek rimtesnių sąsajų. Nes ir vieni, ir kiti į politikos aukštumas pakilo ant nužudytų žmonių galvų, nors bolševizmo aukų, be abejo, buvo daug, daug daugiau. Tiesa, neaišku, kuo būtų pasibaigusi ir kaunietiška „violetinė revoliucija“, jei Garliavos Klonio gatvėje atsiradęs užkratas būtų mus užkrėtęs kitu laiku ir kitoje vietoje...
O iš tiesų, ar dalį net ir nevisiškai beviltiškų kvailių apkvailinęs tariamos pedofilijos skandalas būtų kilęs ne Kaune, o kitame Lietuvos regione?
Ne, jis nebūtų įgavęs tokios apimties, nebūtų tapęs masiniu destruktyvaus protesto reiškiniu. Kitaip tariant, nebūtų pakilusi violetinė banga, paveikusi, nors ir trumpam, visą politinių jėgų sanklodą Lietuvoje.
Mat N.Venckienės, gabios teisininkės, gudriai surežisuota „mergaitjies“, tėvų nesantaikos įkaitės, legenda ir ne be sesers pagalbos D.Kedžio prieš teisėsaugą nukreiptos atakos išjudino kaunietiško mentaliteto užkaboriuose tūnančius antisisteminio protesto instinktus.
Šie instinktai išsiugdė dar sovietmečiu, kai viskas, kas anuomet oficialiai buvo skelbiama kaip teisėta, teisinga, Kaune buvo tapatinama su okupantų primestomis vertybėmis ir jos atkakliai paneigiamos įvairiose kasdienybės srityse.
Vogti iš gamyklų – ne nuodėmė, o šaunaus apsukrumo požymis, juk spekuliantas, deficitinių prekių perpardavėjas – kone didvyris.
Tokia antisisteminė pasaulėžiūra daliai kauniečių persidavė ir atkūrus nepriklausomybę. Kapitalizmo atkūrimo laikais banditizmas siautėjo beveik visoje Lietuvoje, bet tik Kaune mafija buvo apgaubta romantikos šydu, Henytė ir Daškė (H.Daktaras ir R.Daškevičius) vadinti „svieto lygintojais“, o nemažai net padorių kauniečių didžiavosi pažintimis su nusikaltėlių pasaulio pažibomis.
Štai šia antisisteminio protesto dvasia, ilgainiui įgavusia iškreiptus pavidalus, mikliai pasinaudojo ir V.Šustauskas, trumpam užėmęs Kauno mero kėdę, ir violetinės bangos sukėlėjai.
Tik pasirodžius žiniai apie tai, kad N.Venckienė parskraidinama į Lietuvą ir jai teks atsakyti už savo tamsius darbus, „Klonio gatvės riterių“ likučiai, iki tol tūnoję šešėlyje, socialiniuose tinkluose paskelbė visuotinę mobilizaciją.
Šešėliai grasino užbaigti tai, ko nepavyko po 2009-2010 metų iki šiol mįsle likusių nužudymų, planuoto valstybės perversmo, užmojo sugriauti Lietuvos, kaip teisinės valstybės, pagrindus.
N.Venckienės šalininkai bando vėl įpūsti violetinę isteriją, bet ar jiems pavyks? Aišku, galima bandyti atgimti įsikibus N.Venckienės šmėklos sijono. Bet Kaunas jau yra pasikeitęs nuo tų laikų, kai buvusi Seimo narė, violetinio marazmo įkvėpėja papustė padus. Nebėra Kaune duobėtų gatvių, baigiama atnaujinti Laisvės alėja.
Pagaliau nugrimzdo į užmarštį ar buvo nublokšti į nykų politikos pakraštį daugybė jos buvusių daugiau ar mažiau įtakingų šalininkų. Daugeliui jų nei pati N.Venckienė, nei jos byla tapo visiškai nebeįdomi, nors padėtis dar gali pasikeisti.
Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, jau sėdi nebe jos užtarėja D.Grybauskaitė. Vargu ar įmanoma, kad naujasis šalies vadovas taptų nelemtosios bėglės užtarėju.
Na, o kaunietis irgi yra, vaizdžiai tariant, dvipusis kūrinys. Taip, yra jo sunkiai valdoma, akimirkos jausmų postūmiui, o ne protui pasiduodanti pusė, bet yra ir stipri, blaiviai mąstanti, sveika nuovoka pasikliaunanti, racionali kaunietiško būdo dalis.
Tikėkimės, ji nugalės mūsų nepriklausomą valstybę griaunančią iškreiptą antisisteminio protesto dvasią.˙
