„Nežinau, kaip reikės gyventi. Aš nieko neturiu: nei tėvų, nei giminių, kurie galėtų padėti. Kur reikės su vaikais eiti? O jam kas – iš balos sausas. Kur jo atsakomybė?! Kaip jį pažaboti?!“ – dviejų nepilnamečių motina Ilona Giričienė (47 m.) jau praranda viltį, kad buvęs sutuoktinis Valerijus Ustinovičius (52 m.) pasirūpins savo vaikų ateitimi.
Teisę nevykdyti buvusiai šeimai per skyrybas prisiimtų materialinių įsipareigojimų, šiam vyrui suteikė Vilniaus apygardos teismas, savo sprendimu išspirdamas motiną su dviem vaikais iš buto, kuriame šie užaugo.
Nors ligtoliniai teismai skirtingose bylose pripažino, kad šį būstą Vilniuje Valerijus ir Ilona įsigijo bendromis lėšomis, tik registravo jį vyro sūnaus iš pirmosios santuokos Ernesto Ustinovičiaus vardu, trijų teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo Loreta Braždienė, nutarė, kad I.Giričienė su vaikais neturi jokių teisių ten gyventi. Nepaisant to, kad tokią teisę liudija dar iki skyrybų Ilonos, Valerijaus ir tuomet jau pilnamečio jo sūnaus Ernesto pasirašyta trišalė sutartis.
Sutartį patvirtino savo parašais
„Apie tai nekalbėsiu“, – 26 metų E.Ustinovičius numetė telefono ragelį po pirmojo klausimo, kodėl brolį ir seserį išmeta į gatvę.
„Man nepatinka jūsų klausimai“, – ragelį numetė ir V.Ustinovičius, paklaustas, kieno lėšomis 2002 m. nupirktas butas Užupyje, kurį tuomet dar sutuoktiniai Ilona ir Valerijus registravo E.Ustinovičiaus vardu. Tokia buvo šiek tiek pinigų paskolinusios Ernesto močiutės – Valerijaus motinos – sąlyga.
Tačiau didžiausią sumą butui pirkti skyrė Ilona ir Valerijus ir realiai tai buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šį faktą ne tik sutuoktiniai, bet ir tada jau pilnametis E.Ustinovičius pripažino 2011 m. pasirašytoje trišalėje sutartyje.
„Su Valerijumi nesiskyriau tol, kol neturėjau šios sutarties. Mes ją perrašinėjome trejus metus! Tai tas vyrui netikdavo, tai kitkas. Nors drauge negyvenome nuo 2008-ųjų, oficialiai išsiskyrėme tik 2012 metų vasarį – keli mėnesiai po to, kai galiausiai pasirašėme sutartį dėl buto Vilniuje, kurį pirkome drauge, padalijimo“, – pasakojo I.Giričienė.
Ta trišalė sutartis dabar – vienintelis Ilonos įrodymas, kad dalis buto Polocko gatvėje Vilniuje turėtų priklausyti ir jai su vaikais, nes į jį investuoti ne tik bendri sutuoktinių pinigai, bet ir didelė suma asmeninių I.Giričienės lėšų.
„Kai skyrėsi, Ilona, Valerijus ir Ernestas vieningai vertino, kad butas Polocko gatvėje yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tik užrašytas Ernesto vardu. Tad reikėjo tą bendrą turtą pasidalyti ir, norėdami tai padaryti, jie kreipėsi į teismą. Teismas pareikalavo pašalinti trūkumus, nurodant, kaip tas turtas bus padalytas.
Tada jie sudarė trišalę sutartį, kurioje pripažino, kad tas butas priklauso Ilonai ir Valerijui, tad po skyrybų Valerijus įsipareigoja per trejus metus Ilonai su vaikais nupirkti kitą butą, o iki tol moteris su vaikais gali gyventi bute Polocko gatvėje ir Ernestas tai pripažįsta“, – pasakojo I.Giričienei teismuose atstovaujantis advokatas Kristijonas Paliutis.
Trišalę sutartį besiskiriantys Ilona ir Valerijus pateikė teismui, tačiau šis atsisakė ją tvirtinti, vėl reikalaudamas šalinti trūkumus. Tad Ilona ir Valerijus pasirašė dar vieną – dvišalę – sutartį, kurioje V.Ustinovičius irgi pripažino I.Giričienės ir jųdviejų vaikų teisę naudotis butu Polocko gatvėje, kol Valerijus jiems nupirks kitą butą.
Nutraukdamas santuoką, teismas patvirtino šią sutartį, nors nepasivargino išsiaiškinti, kad butas registruotas E.Ustinovičiaus vardu.
Įsisuko į teismų maratoną
Per trejus metus Valerijus buto buvusiai žmonai ir vaikams, žinoma, nenupirko. Negana to, per tą laiką dukart iš pasalų smogė Ilonai.
Pirmąsyk, kai netrukus po skyrybų pamėgino nuginčyti sūnaus ir dukters, kurių susilaukė gyvendamas santuokoje su Ilona, tėvystę. DNR tyrimai parodė, kad vyras yra abiejų vaikų tėvas.
„Užginčyti tėvystę jis, matyt, bandė dėl to, kad galbūt nereikėtų mums pirkti sutartyje pažadėto buto“, – svarstė Ilona.
Antrąsyk Valerijus įsipareigojimų atsikratyti bandė mėgindamas pakeisti sūnaus ir dukters gyvenamąją vietą ir kviesdamas juos atsikraustyti pas save. Tačiau ir šis planas neišdegė.
Ilonai atsibodo nežinia, tad 2016 m. ji pagaliau kreipėsi į teismą, prašydama išduoti vykdomąjį raštą dėl buvusio vyro pareigos nupirkti būstą. Juolab kad Valerijus dar ir vaikų išlaikymo pinigų pradėjo nemokėti.
Teismas priėmė nutartį vykdomąjį raštą išduoti, o tada I.Giričienė sužinojo, kad Valerijus ir Ernestas padavė pareiškimus dėl proceso atnaujinimo skyrybų byloje, kurioje patvirtinta dvišalė sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Valerijus teigė, kad skirdamasis neva nesuprato, po kuo pasirašo. Ernestas pareiškime piktinosi, kad skyrybų teismas priėmė sprendimą dėl teisių į jo būstą, o jo paties pavardės toje byloje net nėra. Nors abu praleido terminą pareiškimams paduoti, procesas atnaujintas.
Vilniaus apylinkės teismas nutarė, kad E.Ustinovičius trišalėje sutartyje pats pripažino, jog butas Polocko gatvėje yra bendrai sukurtas jo tėvo ir buvusios pamotės turtas.
Teisme I.Giričienė įrodė, kad pardavė asmeninę nuosavybę – buvusį mamos butą, kad šie pinigai iš jos sąskaitos nukeliavo į Valerijaus sąskaitą, kad buvęs vyras paliko ją besilaukiančią sūnaus, bet grąžino pinigus ir ji tais pinigais įrenginėjo butą Polocko gatvėje, mokėjo valstybei už žemės sklypą po tuo būstu. Vyras į namus grįžo, kai sūnui buvo pusmetis, o netrukus Ilona vėl pastojo.
Negana to, kad Valerijus devyniems mėnesiams pametė besilaukiančią žmoną, į namus jis grįžo su dviem baudžiamosiomis bylomis, tad būtent Ilona mokėjo buvusio vyro baudas.
„Vieną bylą buvęs vyras gavo darbe, tad buvo atleistas ir paskui trejus metus nedirbo. Aš ne tik vaikus auginau – dar ir vyrą išlaikiau“, – Ilona vos galėjo sulaikyti ašaras.
Įvertinęs visas šia aplinkybes, teismas priėmė sprendimą Ilonos naudai. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kuriai priklausė ir Laima Gerasičkinienė – viena teisėjų kolegijos teisėjų apeliacinėje byloje dėl E.Ustinovičiaus reikalavimo iškeldinti buvusią pamotę ir brolį bei seserį – atmetė Valerijaus ir Ernesto skundus.
Pasibaigus proceso atnaujinimo bylai, antstolis galiausiai ėmėsi reikalauti, kad V.Ustinovičius įvykdytų savo pareigą nupirkti būstą buvusiai šeimai ir kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo. Šis nustatė 5 eurų per dieną baudą, kol Valerijus neįvykdys įsipareigojimo.
Po teismų sprendimo palikti Iloną su vaikais bute Polocko gatvėje, E.Ustinovičius pateikė reikalavimą nutraukti trišalę sutartį ir iškeldinti pamotę bei nepilnamečius brolį ir seserį iš teisiškai jam priklausančio buto.
Pirmosios instancijos teisme I.Giričienės gynėjas rėmėsi anksčiau teismų jau pripažintais faktais: kad į butą Polocko gatvėje investuoti asmeniniai Ilonos pinigai, kad pats Ernestas trišalėje sutartyje pripažino esantis tik formalus (de jure) buto savininkas, o faktiniai (de facto) savininkai yra Ilona ir jo tėvas, kad Valerijus įsipareigojo per trejus metus nupirkti naują būstą buvusiai šeimai, o kol jo nenupirks, ši galės naudotis butu Polocko gatvėje.
Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes ir E.Ustinovičiaus ieškinį atmetė.
„Ta trišalė sutartis primena terminuotą panaudos sutartį, kurią galima nutraukti tik tada, kai sueis terminas – Valerijus buvusiai žmonai ir vaikams nupirks butą. Ernestas ir Valerijus įrodinėja, kad tai – neterminuota sutartis, nes tada ją galima nutraukti, nuomininką įspėjus prieš tris mėnesius. Mes teigiame, kad terminas apibrėžtas juridiniu faktu, todėl tikrai netikėjau, kad apygardos teismas nuspręs taip, kaip nusprendė – motinos su dviem vaikais nenaudai. Iki šiol negaliu tuo patikėti“, – stebėjosi advokatas K.Paliutis.
Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas vienišai dviejų nepilnamečių motinai I.Giričienei išmušė žemę iš po kojų. Trys teisėjų kolegijai priklausiusios teisėjos savo sprendimu atėmė namus iš jos ir jos vaikų. Be to, jiems nurodyta išsikraustyti per tris mėnesius, o jei Ilona nepasirūpins stogu virš galvos savo vaikams, gali netekti ir šių.
Ilonos ir Valerijaus sūnui – 15 metų, dukteriai sausį bus 14. Nors formaliai, jei Ilona negali, vaikų gyvenamąja vieta turėtų pasirūpinti buvęs vyras, nes rūpintis vaikais yra jų abiejų pareiga, vaikai V.Ustinovičiui niekada nerūpėjo.
„Per visus tuos metus jis jais domėjosi tik tris mėnesius – kai bandė pakeisti oficialią gyvenamąją vietą. Vaikai su tėvu nebendrauja ir nenori jo matyti, tad nežinau, kas bus, jei reikės išsikelti iš buto Polocko gatvėje“, – raudojo Ilona.
I.Giričienė dabar uždirba vos 400 eurų. Dar 300 eurų vaikų išlaikymui kas mėnesį turėtų mokėti Valerijus, bet šis tai moka, tai ne. Tiek pinigų neužtenka butui Vilniuje išsinuomoti ir išgyventi.
„O vaikų mokykla? Jei kelsimės gyventi kitur, matyt, teks keisti ir ją. Neįsivaizduoju, ką mums daryti“, – sakė I.Giričienė.
Ar teismas priims kasacinį skundą?
Teoriškai Ilona su vaikais turi dar vieną galimybę sulaukti teisingumo. Praktiškai tokia galimybė yra labai menka, nes Aukščiausiasis teismas (AT) gali net nesiimti bylos nagrinėti ir dėl savo sprendimo neprivalo teisintis.
„Kasacijos Aukščiausiajam teismui pagrindu gali tapti tai, kad apeliacinis teismas savo sprendimu nukrypo nuo AT suformuotos praktikos. Rasti identišką bylą AT praktikoje, manau, mums tikrai nepavyks. Kitas variantas – įrodinėti, kad apeliacinis teismas ignoravo tam tikras kitų teismų nustatytas aplinkybes. Tačiau tokių bylų Aukščiausiasis teismas labai nemėgsta“, – pripažino advokatas K.Paliutis.
Jei Aukščiausiasis teismas net nesiims nagrinėti I.Giričienės skundo, moteris su dviem paaugliais vaikais išties atsidurs gatvėje, o buvęs moters vyras ir vaikų tėvas išvengs bet kokios atsakomybės.
Ilona, žinoma, pasvarsto ir apie skundą Europos žmogaus teisių teismui, tačiau ir tai nėra išeitis, nes šis bylas nagrinėja po kelerius metus, o moteriai su vaikais dabar svarbiausia – stogas virš galvos. Vaikų tėvas daro viską, kad buvusi šeima liktų plika basa.
Kai tik Ilona teismuose pradėjo kelti klausimą dėl buvusio vyro įsipareigojimų jai su vaikais nupirkti būstą, Valerijus viską susidėliojo taip, kad būtų neįmanoma jį priversti vykdyti teismų sprendimus.
Reklamos paslaugas teikiančią savo įmonę „Marmaras“ jis perleido sugyventinei ir jos dukteriai, įkūrė kitą įmonę svetimu vardu, o savo vardu jokio nekilnojamojo turto neregistravo.
„Jei ginčytume tuos akcijų perleidimo sandorius, vis tiek nieko nepeštume, nes įmonės veikla pagrįsta ne turtu, o asmeniniais ryšiais ir pinigų srautais. Net jei prisiteistume milijoną, jis ir liktų tik popierinis milijonas“, – pripažino K.Paliutis.
Tačiau ir Ilona, ir jos advokatas puikiai žino, kad pinigų Valerijus turi pakankamai, tik juos slepia.
„V.Ustinovičiaus atstovė, aiškinantis dėl išlaikymo vaikams padidinimo, teisme tiesiai pareiškė: „Imkite, kiek siūlome, arba negausite iš viso nieko“, – pasakojo K.Paliutis.
„Vaikai buvusiam vyrui neegzistuoja – nei per Kalėdas, nei per gimtadienius jų neprisimena. Kur prisimins, jei nori apskritai palikti be namų“, – sielojosi nevilties apimta motina.
Tėvo įmonėje dirbantis Ernestas paklūsta šio valiai, nors pats irgi nebuvo geidžiamas tėvo vaikas. Po motinos žūties, iki vedybų su I.Giričiene, E.Ustinovičius augo pas močiutę. Kai 2000 metais susituokė su Valerijumi, Ilona pareiškė, kad vaikas turi augti su tėvu, tad berniukas apsigyveno jų šeimoje. Kai 2008 m. sutuoktiniai apsigyveno atskirai, Ernestas vėl buvo apgyvendintas pas močiutę.
Drauge augęs Ernesto bendraamžis Ilonos sūnus iš pirmosios santuokos, E.Ustinovičių laiko broliu, nors jų tėvai yra skirtingi. Tačiau nepilnamečius savo brolį ir seserį Ernestas vis dėlto ketina palikti gatvėje.
***
Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 dieną, I.Giričienė, grįžusi namo į butą Polocko gatvėje, rado išdaužtą langą. Iš lauko pusės prie pirmajame aukšte esančio lango buvo pastatyta kėdė, o į kambarį įmesta plyta, nors niekas nepavogta.
