Prieš porą metų L.Mažylis išgarsėjo, kai Vokietijos archyve rado dokumentą apie Lietuvos valstybės paskelbimą 1918 m. Vasario 16 d. Pirmasis apie atrastus laiškus Vatikano archyve pranešė portalas 15min.
„Keliavau į Vatikaną, Vatikano apaštališkąjį archyvą ir man buvo parūpę XIII a. dokumentai.
Tai yra Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia, Lietuvos vardo paminėjimas, karaliaus Mindaugo raštai, popiežiaus Inocento IV laiškai dėl Mindaugo krikšto ir karūnacijos", – pasakojo profesorius.
Penktadienį paaiškėjus apie profesoriaus radinį, su juo pavyko susisiekti ir portalo lrytas.lt žurnalistams.
- Prie kokio istorinio dokumento pavyko prisiliesti šį kartą? – pasiteiravau Vasario 16-osios Akto originalo atradėjo prof. L.Mažylio.
– Būtų per drąsu sakyti, kad prisiliečiau ar laikiau savo rankose – niekas man nedavė prisiliesti prie dokumentų. Bet archyvo darbuotojas atvertė ir parodė prašmatnų aplanką, kuriame saugomi popiežiaus Inocento IV laiškai, vadinamosios bulės, susijusios su Lietuvos atsiradimu to meto modernios krikščioniškos Europos akiratyje.
Ten paminėtas ir Lietuvos vardas, ir karaliaus Mindaugo vardas. Laiškai adresuoti pačiam karaliui Mindaugui, taip pat Lietuvos kaimyninių vyskupijų – Kulmo, Rygos, šiandieninės Saremos, Tartu – vyskupams.
Šie dokumentai istorikams buvo žinomi, jokių sensacingų radinių, man regis, neaptikau, bet savo akimis pamačiau ir padariau pirmąjį veiksmą – užsisakiau dokumentų kopijas savo asmeniniam naudojimui, asmeninėms studijoms. Manau, per kokį mėnesį gausiu.
Labai gaila, bet tų dokumentų pagal griežtas Vatikano archyvo taisykles negalėsiu net demonstruoti per paskaitas, juolab viešai publikuoti spaudoje.
Manau, kad kai kurių dokumentų kopijos jau yra kai kuriuose Lietuvos muziejuose, pavyzdžiui, Nacionaliniame.
Kai savo rankose turėsiu puošnias kopijas, kalbėsiuosi su muziejų ekspertais ir tarsiuosi, kurie muziejai norėtų turėti unikalių dokumentų ir galimybę juos eksponuoti. Žinoma, ne mano kopijas – eidami mano pėdsakais susisiekti su Vatikano archyvu ir užsisakyti jau kitais pagrindais, su teise eksponuoti.
- Kuo jums pačiam svarbus šis atradimas?
– Man tai prisilietimas prie Lietuvos modernėjimo XIII amžiuje, kai kūrėsi valstybė – kūrėsi per vidaus konfliktus, nuolatinius susidūrimus su išorinėmis jėgomis, bet pamažu vis dėlto atsirado.
Mindaugo ir Lietuvos krikšto, jo karūnavimo dokumentai – mano nuomone, labai svarbūs atskaitos taškai, kai kalbame apie Lietuvos atsiradimą. Šiandien sakome, kad Lietuva yra modernios Europos dalis, o pirmas žingsnis į tą moderniąją Europą žengtas XIII amžiuje. Visuomeniškai tai labai svarbu.
– Jūs nesate profesionalus istorikas, bet vadinti istoriku mėgėju irgi nesiverčia liežuvis. Kodėl jums tokia svarbi istorija?
– Dėl tų titulų visada būna keblu. Išties profesionaliu istoriku niekada nebuvau, neturiu istoriko išsilavinimo. Bet istorinių procesų suvokimas man labai svarbus, ypač – dabartiniame kontekste.
Kai Europos Parlamente vyksta diskusijos istorinės atminties temomis, ten sėdėdamas suvoki, kokie svarbūs istoriniai procesai ir šiandieninis jų suvokimas. Mes puikiai žinome, kas vyksta šiomis dienomis, kokie begėdiški istorinės tiesos iškraipymai sklinda iš Rytų sostinės.
Todėl manau, kad įvairių epochų artefaktai, unikalūs autentiški dokumentai – ar tai būtų Mindaugui adresuoti popiežiaus laiškai, ar kokie nors Vytauto Didžiojo dokumentai, ar Vasario 16-osios Aktas, pagaliau – Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų originalai, dėl kurių autentiškumo prieš keliasdešimt metų dar buvo diskutuojama, – visi šie dokumentai svarbūs ir mūsų šiandienai, ir ateičiai.
Todėl privalau prisiimti pareigą ne tiek istoriko, kiek sąsajų tiesėjo tarp istorinių dokumentų ir dabarties bei ateities.
– Istorinę medžiagą jūs gebate įvilti į patrauklų grožinį drabužį. Ar Mindaugo laiškai nesužadintų minčių apie, pavyzdžui, istorinį romaną?
– Manęs jau prašė konsultacijų apie Mindaugo ir karalienės Mortos santykius miuziklo apie Mindaugą kūrėjai. Taigi prie Mindaugo I jau esu prisilietęs. Ar kas nors daugiau iš to išeitų, sunku dabar pasakyti – pirmiausia noriu sulaukti dokumentų.
Jie turi ir emocinį, ir estetinį poveikį – labai gražūs, to meto lotyniškais rašmenimis išrašyti. Juos reikėjo perprasti. Aš lotynų kalbos rašmenų nestudijavau, reikėjo savomis jėgomis įveikti raštą. Manau, kad įveikiau, dabar jau turiu pieštuku persirašęs tam tikrus tekstus savo paties naudojimui.
Dabar reikia permąstyti, kaip tuos dokumentus pateikti visuomenei, kad turėtų vienokį ar kitokį poveikį. Pirmoji mintis, kad apie tai užsiminsiu pasakodamas apie ilgalaikę, amžius trukusią Lietuvos integraciją į europinę bendruomenę.
Popiežiaus laiškų yra apie dešimt, jie trumpi, apie Lietuvos valstybę, karaliaus Mindaugo asmenybę juose yra gal koks šimtas eilučių senąja įmantria lotynų kalba. Taigi norint rekonstruoti Mindaugo santykį su aplinka, reikia pateikti savą interpretaciją.
Aš nemažai domėjausi ne tik karaliumi Mindaugu ir jo krikštu, bet ir Mindaugu II, tai yra Vilhelmu Urachu, o tai jau Lietuvos taryba ir 1918-ieji. O tarp Mindaugo I ir Mindaugo II buvo dar labai daug istorinių paslapčių – taigi erdvės ir tyrimams, ir vaizduotei tikrai yra.
