Buvusi šalies vadovė į šipulius sumalė savo įpėdinį, kuris po nesėkmingų derybų Briuselyje dėl ES biudžeto dar mėgino kurti įspūdį, kad parsivežė ir pergalingų trofėjų. Vienas jų – esą išsiderėta 200 mln. eurų kompensacija Lietuvai už emigraciją ir demografinius nuostolius.
Dėl tokio pasigyrimo prezidentas tuojau pat sulaukė pagrįstų priekaištų – esą tokia išmalda išsivaikščiojusiai Lietuvai nėra ko džiaugtis.
Bet ši pašaipi kritika buvo tik švelnus pažnaibymas, palyginti su D.Grybauskaitės pareiškimu.
Knygų mugėje buvusi prezidentė su dviguba, nei jai įprasta, energija išrėžė, kad tokia savigyra – niekai, nes derybos Briuselyje iš tiesų žlugo.
Be to, D.Grybauskaitė pamokė savo, suprask, nepatyrusį įpėdinį, kad kalbėti apie tarpinę sėkmę nesibaigus kokioms nors deryboms yra šiurkšti politinė klaida.
Įdomu, kad, supliekusi G.Nausėdą, alpėjantiems iš susižavėjimo savo gerbėjams buvusi šalies vadovė atskleidė, jog ji esą niekada nemėgo ir netroško nei aukštų postų, nei karjeros, nei populiarumo, nei visuomenės, nei žiniasklaidos dėmesio.
Išgirsti tai iš veikėjos, kuriai jos asmeniniai reitingai ir buvimas ant aukščiausios scenos buvo pagrindinis prioritetas, aišku, itin juokinga.
Ypač dar ir dėl to, kad čia pat D.Grybauskaitė puolė puikuotis, kaip jai esą nuostabiai pavykdavo sužavėti užsienio žiniasklaidą, kurios mylimiausia heroje ji tapo.
Tačiau G.Nausėdai, regis, neturėtų būti juokinga. Mat D.Grybauskaitė, patikinusi, kad tikrai negrįš į didžiąją politiką, pažadėjo, jog valstybės gyvenime dalyvaus aktyviai.
Ar tik vienu pagrindinių to aktyvumo pasireiškimų netaps savo įpėdinio kailio karšimas?
