Europarlamentaro Viktoro Uspaskicho vėl iš pelenų prikelta Darbo partija pretenduoja būti viena svarbių žaidėjų po šio rudens Seimo rinkimų.
Nors Prezidentūra, aktyviai besidominti būsimomis koalicijomis, atrodo, taip nemano, valstiečiai tikisi palikti savo pagrindinius priešininkus konservatorius opozicijoje ir likti valdžioje su socialdemokratais ir „darbiečiais“.
Vis dėlto su kuo planuoja po rinkimų dėtis pati Darbo partija – su kairiaisiais, dešiniaisiais ar tiesiog su tais, iš kurių gautų daugiau valdžios postų?
– Prezidentas Gitanas Nausėda vieną po kito kviečiasi įvairių partijų lyderius aptarti ir svarbiausių planuojamų darbų, ir galimų valdžios dėlionių po rinkimų. Bet Darbo partijos tarp Prezidentūros svečių nėra. Kodėl? Kaip tai vertinate? – „Lietuvos rytas“ paklausė Mišrios Seimo narių grupės seniūno „darbiečio“ A.Mazuronio.
– Taip, atrodo, Darbo partija nėra tarp tų, kurias Prezidentūra laikytų verta dėmesio. Nebent išskyrus kokią vieną vadinamąją diskusiją, o tiksliau paskaitą politikams apie mokesčius.
Asmeniškai tuo esu nusivylęs. Manau, tai nedaro garbės pačiai Prezidentūrai. Po pastarojo dešimtmečio skaldančio, kiršinančio ir intrigomis grįsto Dalios Grybauskaitės prezidentavimo tikėjausi labiau telkiančios ir vienijančios lyderystės.
Taip, prezidentas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti savo simpatijas, antipatijas, įsivaizdavimą, kokia valdžia jam būtų priimtinesnė po Seimo rinkimų. Tačiau jis negali leisti toms simpatijoms ar antipatijoms diktuoti jo veiklos šalies vidaus politikoje. Tai neatitinka konstitucinio prezidento vaidmens.
Bandydamas spėti, kodėl gi G.Nausėda taip elgiasi, manau, kad tai lemia patirties stoka.
– Galbūt jį gąsdina Darbo partijos, teistos už juodąją buhalteriją, reputacija?
– Nežinau, kaip galima bijoti to, ko nėra. Juolab kad jis susitikinėja su partijų, kurios kaip tik teisiamos šiuo metu, lyderiais.
Taigi labiau tikėtina, kad prezidentas kviečiasi tuos, kurie jam linkę pritarti, o kitokios, nepatogios nuomonės gal nelabai ir nori girdėti.
– O gal viskas paprasčiau? Teko girdėti, kad prezidentas kviestų „darbiečių“ atstovus, jei ši partija Seime turėtų bent minimalią frakciją. Matyt, G.Nausėdai atrodo, kad pagal statusą jis turėtų susitikinėti tik su tokių politinių jėgų vadovais. Gal jums ir reikėtų kurti frakciją? Juk kalbama, kad į jūsų duris beldžiasi ne vienas perbėgėlis ar pabėgėlis.
– Taip, sulaukiame įvairių prašymų. Bet diskutuojame, ar verta kurti frakciją prieš pat Seimo rinkimus. Kiek tai būtų naudinga ir prasminga?
Juk frakcija yra reikšminga tiek, kiek sugeba generuoti bendros politinės valios ir atstovauti konkrečiai pozicijai.
Jei ji taptų panaši į Mišrią grupę, tik pasikabinusi partijos iškabą, būtų visiškai dirbtinis darinys. O dirbtinumo nuo rinkėjų nepaslėpsi.
Taigi tokia Darbo partijos frakcija, kurią lygiai taip pat sėkmingai būtų galima pavadinti Ąžuolų ar Liepų frakcija, būtų kelias į niekur.
Tikiuosi, prezidentas tai supranta. Juolab koks skirtumas, ar Darbo partija dabar turi frakciją, ar ne. Juk po Seimo rinkimų ji tikrai turės frakciją ir bus svarbus žaidėjas būsimose koalicijos dėlionėse.
Bet kokiu atveju mums tie kvietimai nesvarbūs patys savaime.
Mes Prezidentūros rūmus iš vidaus matę ne kartą, todėl ekskursijų mums nereikia.
Vis dėlto norėtume, kad ir mūsų nuomonė būtų išklausyta.
Juk nuo to, ar prezidentas girdi visas politines jėgas, turinčias ir turėsiančias įtakos šalies gyvenimui, ir priklauso šalies gyvenimas.
O mums dabar svarbiausia – pasirengti rinkimams, kad po jų turėtume kuo didesnę frakciją Seime. Tada bus ir kvietimai, ir bendravimas.
– Kokį vietų skaičių Seime jums būtų realu planuoti?
– 15–20 mandatų būtų visiškai neblogai.
– Ar Darbo partija, kaip ir kitos, svarsto, į kurią pusę reikėtų pirmiausia krypti po rinkimų?
– Žinoma. Vyksta aktyvios diskusijos. Bet nuomonės labai skirtingos – pradedant nuo kairės, baigiant dešine. Bendradarbiavimo patirtis tiek su vienos, tiek su kitos pusės politinėmis jėgomis – ne pati geriausia.
– Darbo partija pirmiausia matoma vadinamojoje centro kairės koalicijoje, kuri grupuotųsi aplink valstiečius ir socialdemokratus. Ką jūs apie tai manote?
– Kalbant apie santykius su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, jos Seimo frakcija ir Vyriausybe pasakysiu taip – asmeniškai esu labai nusivylęs tiek jų bendravimo stiliumi, tiek požiūriu į galimus koalicijos partnerius.
Ką kita gali pasakyti, jei žmogus sako viena, o apsisukęs jau daro kita? Vadinasi, apie tai mums reikia labai rimtai pagalvoti.
– Ką turite galvoje – kokį nors vieną atvejį ar keletą? Gal užkulisiuose sklandančias kalbas, kad Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis esą apgavo „darbiečius“ dėl biudžeto dotacijos partijai? Esą premjeras pernai buvo pažadėjęs V.Uspaskichui už „darbiečių“ Seime paramą šių metų biudžeto projektui, kad Finansų ministerija nebesipriešins dėl 1,8 mln. eurų dotacijos skyrimo Darbo partijai, kurią dar pernai jau priteisė ir teismas. Bet ministerija toliau kovoja su partija teismuose blokuodama tų pinigų skyrimą.
– Negaliu komentuoti to, ko nežinau. Tikiuosi, kad tuose teisminiuose ginčuose nėra jokios politinės potekstės, nes jos ir negali būti.
O kalbėjau tikrai ne apie vieną nesąžiningo elgesio atvejį ir ne tik su mumis.
Taigi svarstydamas apie galimus mūsų prioritetus po rinkimų pirmiausia manau, jog partijai reikia nutarti ne tai, su kuo susidėti, o labai gerai pasverti, ar verta dėtis su tais, kurie meluoja, išduoda ir mane, kad tai normalus politinis elgesys.
Šiaip ar kitaip, manau, kad nauja valdančioji koalicija – ar dešinės, ar kairės – nebus tokia, kurioje ryškiai dominuotų kuri nors viena politinė jėga. Koalicijai neužteks ir dviejų partnerių.
Aišku, konservatoriai gali labai gerai pasirodyti ir galbūt net surinkti daugiausia mandatų.
Tačiau jiems greičiausiai neužteks liberalų paramos, turės ieškoti ko nors kito. Kur kitur, jei ne toje pačioje centro kairėje?
Kalbama net apie galimą konservatorių sąjungą su socialdemokratais, tačiau aš tuo ne itin tikiu. Abiejų šių politinių jėgų pirmininkai galbūt susitartų, bet partijų vadovybei ir daugumai eilinių narių tokia sąjunga būtų iš esmės nepriimtina. Pirmiausia turiu galvoje ne konservatorius, o socialdemokratus.
– Bene visos šalies pagrindinės politinės jėgos susiduria su vadinamąja lyderių krize – ieško, kas bus jų vėliavnešiai Seimo rinkimuose. Konservatoriai pagaliau sulaukė nepartinės Ingridos Šimonytės sutikimo, atrodo, kad „taip“ valstiečiams vėl ištars juos į valdžią 2016 metais atvedęs nepartinis S.Skvernelis. Tuo metu socialdemokratai tiki komandiniu darbu, o sąrašą greičiausiai ves rinkimų vienmandatėje apygardoje negalintis laimėti jų vadovas Gintautas Paluckas. Darbo partijos vedlys būtų visiškai aiškus – V.Uspaskichas, kuris ją ir prikėlė iš nebūties. Tačiau jis vengia kandidatuoti, nes jei būtų išrinktas į Seimą, automatiškai netektų europarlamentaro mandato. Konstitucinis teismas neseniai priėmė nagrinėti grupės Seimo narių skundą dėl to, tačiau neaišku, ar iki Seimo rinkimų priims sprendimą. Ar „darbiečių“ vėliavnešys bus tas, apie kurį kalbėta anksčiau, – partijos pirmasis vicepirmininkas, buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna?
– V.Jukna – vienas partijos vadovų, jis būtų tinkamas vedlys.
Bet tikiuosi, jog Konstitucinis teismas vis dėlto atsižvelgs į tai, kad klausimas tiesiogiai susijęs su rinkimų tvarka, ir ištaisys neteisybę dar iki tol, kol baigsis registravimosi terminas.
Tačiau ne bėda, jei taip ir neatsitiks.
V.Uspaskichas vis viena bus mūsų lyderis, netgi formaliai nebūdamas sąraše. Bet kokiu atveju jokių „žvaigždžių“ iš šalies neketiname kviesti, eisime su sava komanda.
– Laikas iki oficialios rinkimų kampanijos pradžios vis labiau artėja, bet dar lieka tikimybė, kad politikoje gali pasirodyti ir kokia nors nauja „žvaigždė“. Ką manote apie galimus netikėtumus?
– Neatmetu jų. Lietuvoje bet kada gali visko atsitikti. Kas nors kokį vaiką iš kokios nors šeimos paims ar kokį senelį ne į tuos senelių namus nuveš, kils triukšmas ir, žiūrėk, susikurs partija, kuri įvažiuos į Seimą. Arba kokie nors nauji „politikai“ taps naujais „gelbėtojais“.
Vis dėlto viliuosi, kad šie rinkimai po ilgo laiko bus pirmieji be tokių netikėtumų.
