„Dar niekada nebuvo taip sunku prognozuoti“, – penktadienį dūsavo finansų ministras V.Šapoka, pristatęs prognozes apie ateitį.
Spėjama, kad šalies ekonomika smuks nuo 1,3 iki 2,5 proc., nedarbas išaugs maždaug 2 proc., keliais procentais nuslūgs investicijų plėtra, didės namų ūkių išlaidos, augs kainos.
Tačiau ekonomika vėliau esą atsigaus, nedarbas vėl mažės, kainos smarkiai nekils, o darbo užmokestis turėtų augti.
Valdžia labiausiai remiasi 5 milijardų eurų paramos ekonomikai planu, kurį pirmadienį patvirtino Vyriausybė, o antradienį ypatingos skubos tvarka palaimino Seimas.
Tiesa, V.Šapoka padarė esminę išlygą: tokios optimistinės prognozės išsipildys tiktai tokiu atveju, jeigu Lietuva ir koronaviruso židiniu tapusi Europa sugebės suvaldyti pandemiją per artimiausią pusmetį. Jei ne – skaičiai bus visiškai kitokie.
Panašiai ateitį prognozuoja ir kiti ekonomikos specialistai.
Natūralu, kad valdžios ir ekspertų pranašystės gerokai skiriasi nuo apokaliptinių nuotaikų, kurios tvyro visuomenėje arba tuose sektoriuose, kurie iš karto pajuto karantino poveikį.
Pavyzdžiui, viena sričių, kuri turi esminės svarbos demokratijai, žiniasklaida pagrįstai puolė skambinti pavojaus varpais, ragindama valdžią atkreipti ypatingą dėmesį į laisvo žodžio padėtį.
Tai drastiškas reklamos ir pajamų iš jos sumažėjimas, prekybos vietų, kuriose platinami periodiniai leidiniai, uždarymas, daugelis kitų.
Prezidentūra paragino Vyriausybę atsižvelgti į kreipimąsi, pastaroji pažadėjo tai padaryti.
Bet ar verta itin tikėtis, kad ši valdančioji dauguma puls padėti sunkiai kvėpuojančiai žiniasklaidai?
Apskritai politikai dažniausiai laisvą žodį myli tik žodžiais, o kiekviena patogesne proga bando jį prispausti.
Antai per dabartinę koronaviruso krizę žiniasklaida kone kas valandą gali badyti pirštais į „baltus siūlus“, apie kuriuos valdžia prašo žurnalistų pirmiausia pranešti jai, o ne viešinti.
Ironiška, kad bene storiausi „balti siūlai“ plika akimi regėti ir be žiniasklaidos pagalbos.
Kaip, pavyzdžiui, vertinti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo, sveikatos apsaugos ministro A.Verygos pareiškimą, kad Lietuva daro pauzę testuojant susirgimus, nes nebeturi reagentų, kurių anksčiau turėjo „per akis“?
Be to, pasak sveikatos apsaugos ministro, tas testavimas esą ne toks jau ir būtinas dalykas, nors kertiniu kovos su virusu akmeniu jį skelbia ir Pasaulio sveikatos organizacija.
Sunku suvokti ir tai, ką reiškia A.Verygos draudimas skelbti susirgusiųjų lytį ir amžių, taip pat užčiaupti burnas ligoninių vadovams.
Taip, ką nors drausdamas sveikatos apsaugos ministras tiesiog švyti iš pasitenkinimo.
Prisiminkime, koks jis buvo laimingas uždraudęs alkoholio reklamą, nors po to kardinalių pokyčių visuomenėje ir neįvyko.
Politiniai dabartinės krizės padariniai Lietuvai – irgi sunkiai nuspėjami. Galima prognozuoti, kad ji skaudžiai palies dabartinius valdančiuosius.
Vien dėl to, kad paprastai dauguma žmonių bet kokius užklupusius sunkumus instinktyviai sieja su tais, kurie tuo metu yra valdžioje – netgi nepaisydami to, kaip ta valdžia į tuos sunkumus reaguoja ir kiek dėl jų yra kalta.
Tuo metu valdžią nenustojanti kritikuoti opozicija pati mėgina užsidirbti kuo daugiau taškų ant kylančios „pilietiško nesavanaudiškumo“ bangos.
Štai konservatoriai paskelbė, jog stabdo rinkimų kampaniją, bet jungiasi prie įvairių visuomenės akcijų padėti medikams ir ligoniams.
Dešinieji jau pasigyrė, jog partijos nariai jau paaukojo pinigų nupirkti pustrečio tūkstančio respiratorių, telkia pajėgas padėti vienišiems žmonėms.
Tačiau ar tai nėra tikroji rinkimų kampanija?
Kad ir kaip vertintume situaciją, Lietuvai svarbiausias tas nežinomasis, kurį minėjo V.Šapoka, kiti politikai ir ekspertai: pirmiausia, kiek tęsis koronaviruso krizė Europos Sąjungoje ir kokie bus jos ekonominiai bei politiniai padariniai?
Juk mūsų šaliai ES – tik iš vienos pusės, o iš kitos – Baltarusija, Rusija ir visa Rytų erdvė, kurioje destruktyvių padarinių gali būti net daugiau nei Vakaruose.
Tai lems ir tenykščių autoritarinių režimų nenoras pripažinti pavojingą realybę, nemokėjimas tvarkytis su iššūkiais, ir naftos kainų karo sukelti sukrėtimai.
Kalbant apie politinius padarinius Europos Sąjungai, jau dabar galima konstatuoti, kad dabartinė krizė – aukso amžius euroskeptikams ir nacionalistinėms jėgoms.
Išties, staigiai užsivėrus ES, pagrįstos atvirumu ir laisvu judėjimu, erdvės sienoms, kai kiekviena valstybė pirmiausia žiūrėjo savo marškinių, numodama ranka į kitų bėdas, buvo tik į naudą įvairių radikalų ir Vakarų priešų propagandai.
Ką jau kalbėti apie visos Europos Sąjungos solidarumą, jei vyko tokios sunkios derybos tarp viena kitą artimiausiomis strateginėmis partnerėmis skelbiančių Lietuvos ir Lenkijos, siekiant, kad Varšuva palaimintų prie sienos įstrigusių lietuvių kelionę namo per savo teritoriją, taip pat nedarytų dirbtinių kliūčių Lietuvos ir Lenkijos sieną kertantiems vilkikų vairuotojams.
Tik asmeniniai Lietuvos vadovų kontaktai padėjo suvaldyti situaciją.
Žodžiu, kiekviena užklupusi krizė yra tik dar vienas priminimas, kaip toli tikrovė būna nuo politinių idealų.
Ypač tai pasakytina apie šią, kurios pabaiga galbūt yra net toliau, nei tikisi ne tiktai optimistai, bet ir pesimistai.
