Kilus triukšmui, senutė buvo skubiai perlaidota, prasidėjo velionio artimųjų ginčai su savivaldybės atstovais, į kuriuos buvo įtrauktas teismas, policija, antstoliai.
Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ netikėjo pasakojimais apie palaidotą giminaitį, nes nebuvo rasta laidojimą patvirtinusių dokumentų.
Painią bylą išnagrinėjęs Kauno apylinkės teismas nusprendė tenkinti V.Ramašausko proanūkių Jūratės R. ir Ingridos J. prašymą – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiame kape jis iš tiesų yra palaidotas.
Teismo sprendimu Jūratė R. pripažinta prosenelio kapavietės prižiūrėtoja.
Tiesa, dar nežinia, kaip ši istorija pasibaigs, nes „Kapinių priežiūra“ apskundė nepalankų verdiktą Kauno apygardos teismui. Skundas dar neišnagrinėtas.
Prisiminė senas laidotuves
Kauno teismuose vyksta procesas, kurio Lietuvoje tikriausiai dar nebuvo.
1946 metais mirusio kauniečio Vlado Ramašausko giminaičiai tikina dešimtmečius lankę jo kapą Petrašiūnuose.
V.Ramašausko anūkė 82 metų Irena Marija J. tvirtino pati dalyvavusi jo laidotuvėse Petrašiūnuose, toje pačioje ginčus sukėlusioje kapavietėje. Tada jai buvo 8 metai.
Kita anūkė teisme taip pat patvirtino dalyvavusi senelio laidotuvėse – tuo metu jai buvo 17 metų.
„Kryžius ant kapo buvo, bet per tiek metų supuvo“, – aiškino giminaitė.
Nelaukdami teismo sprendimo, artimieji šioje vietoje pastatė naują kryžių su V.Ramašausko vardu, pavarde, jo gimimo ir mirties metais, perspėdami, kad kryžiaus pašalinimas bus vertinamas kaip kapo išniekinimas.
Įsiplieskus ginčams, velionio giminaičiai ir advokatas netgi svarstė apie galimo kapo iškasimą ir genetinę ekspertizę, ištiriant palaikus, velionio artimųjų DNR. Tačiau bent jau kol kas to neprireikė.
Narplioja keistą mįslę
Pagal archyvinius dokumentus V.Ramašauskas mirė 1946 metų rugsėjo 16 dieną, sulaukęs 80 metų.
Kauno Šv.Antano bažnyčios laidojimo knygos išraše pažymėta, jog jis buvo palaidotas ne Petrašiūnų, o Amalių kapinėse. Tiesa, žodis „Amalių“ buvo taisytas.
„Peržiūrėjome visas kapinių knygas, informacines sistemas. Neradome jokių įrašų, kad V.Ramašauskas palaidotas Petrašiūnų kapinėse – nei kapavietėje, nei dokumentacijoje“, – dar prieš teismo sprendimą naujienų portalui lrytas.lt tvirtino tvirtino savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna.
Pasak R.Čėsnos, vizualiai matyti, jog ten kapas, bet jis niekada nebuvo registruotas kapinių knygoje, neturi ribų, numerio.
Spręsdami neįprastą rebusą, „Kapinių priežiūros“ atstovai nuvyko į Amalių kapines, kuriose žmonės jau nebelaidojami. Tačiau aptikti V.Ramašausko kapo jose nepavyko.
Savivaldybės įmonės atstovai teisme pareiškė, jog velionio provaikaitės turi įrodyti, kad Petrašiūnų kapavietėje yra palaidotas V.Ramašauskas, o „Kapinių priežiūra“ privalo įrodinėti, jog jis kitur buvo palaidotas.
Pasak „Kapinių priežiūros“, ginčo kapavietėje ilgus metus buvo senas kapas, pažymėtas tik suskilusiu antkapiu, neturintis jokio paminklo ar kitų kape palaidotą asmenį leidžiančių identifikuoti užrašų,
Teigė lankydavę kapą
Giminaičiai aiškino, jog kapas buvo lankomas ir prižiūrimas daugiau nei 70 metų. Jame esą maždaug keturis dešimtmečius stovėjo medinis kryžius su velionio vardu ir pavarde.
Pasak Jūratės R., sovietinių laikų pabaigoje šis kryžius sulūžo, o kapinių prižiūrėtojai jį išmetė.
Kapavietėje nebuvo įrengta tvorelė, paminklas – artimieji tai ruošėsi padaryti 2019 metų pavasarį.
„Kai mama nepajėgė lankyti savo senelio kapo, visuomet parodydavome jai fotografijas, kad matytų, jog jis nepamirštas“, – užvirus ginčams dėl kapo, sakė Ingrida J.
Teisėja Rūta Jankauskaitė-Jocė pabrėžė, jog net ir pačių „Kapinių priežiūros“ atstovų į bylą kviesta liudytoja – kapavietės, esančios greta ginčo kapavietės, prižiūrėtoja – patvirtino, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius buvo sutikusi dvi moteris, kurios išreiškė pretenzijas, kad neteisėtai plečiama liudytojos prižiūrima kapavietė V.Ramašausko kapavietės atžvilgiu.
Dirbo aplaidžiai?
2013 metų liepą Jūratė R. parašė prašymą tuomečiui „Kapinių priežiūros“ direktoriui Algirdui Verbickui, prašydama jos vardu įteisinti kapavietės priežiūrą.
A.Verbickas savo įrašu ant prašymo vizavo „įteisinti“.
„Petrašiūnų kapinių vedėjo pareigas tuo metu ėjęs Antanas Pieniauskas mūsų akivaizdoje atliko registraciją, įrašė viską į specialią knygą. Įrašai buvo padaryti, bet nepasirūpinta jų išsaugojimu.
Kur prapuolė archyviniai duomenys apie prosenelį, fiksuoti nuo sovietmečio?“, – piktinosi Ingrida J.
Šiais metais peržiūrėję knygas, kitą dokumentaciją, „Kapinių priežiūros“ atstovai nerado nė vieno įrašo apie V.Ramašausko palaidojimą Petrašiūnuose.
Neatmetama, jog kapo detektyvo košė užvirė dėl ankstesnė kapinių administracijos aplaidumo.
Į akis krito nesutapimai
Jūratės R. prašyme yra nesutapimų – pavyzdžiui, jis datuotas 2013 metų liepos 22 dieną, o „Kapinių priežiūros“ antspaudas byloja, kad prašymas buvo gautas liepos 19-ąją.
Kaunietė nurodė, jog jos prosenelis mirė 1946 metų sausio 6 dieną, nors tikroji mirties data – tų pačių metų rugsėjo 16-oji.
Jūratės R. prašymo lape atsirado tuomečių Petrašiūnų kapinių darbuotojų įrašas „Jonas Ramašauskas, 1946.01.06“.
Išaiškėjo, jog šis V.Ramašausko bendrapavardis palaidotas tame pačiame kapinių kvartale, netoliese esančiame kape.
„Buvo nemažai keistų neatitikimų – ne tik dokumentacijoje, bet ir žmonių pasakojimuose.
V.Ramašausko giminaičiai tvirtina lankydavę jo kapą, tačiau kaimyninę kapavietę prižiūrintys žmonės sakė niekuomet ten jų nematę“, – stebėjosi „Kapinių priežiūros“ vadovas R.Čėsna.
Išvydo naują kauburėlį
Ginčai įsiplieskė praėjusių metų gruodžio 14 dieną, V.Ramašausko artimiesiems atvykus prie visai šalia esančio kito, Buragų šeimos kapo. Tuo metu jie atvažiavo paminėti V.Ramašausko dukters Onutės Ramašauskaitės-Buragienės mirties metinių.
„Atvykę į Petrašiūnų kapines pamatėme, kad prosenelio amžinojo poilsio vieta – jau užimta. Ten tik ką buvo palaidotas visiškai svetimas žmogus. Patyrėme šoką. Kape buvo pasidarbavę duobkasiai.
Žolę pakeitė žvyras, atsirado naujas kauburėlis, gėlės ir vainikai. Vaizdai mums pakirto kojas.
Kaimyninis kapas bėgant metams pamažu plėtėsi, užimdamas vis didesnį prosenelio kapo plotą. Užpernai gruodį gruodį jis buvo visiškai užgrobtas ir atlaisvintas tik po didelių ginčų, mums pasitelkus advokatus.
Tie žmonės matė, kad mes lankome V.Ramašausko kapą, padedame gėlių, bet vistiek išdrįso užimti jo kapavietę“, – pasakojo J.Rauktienė.
Išaiškėjo, jog gruodžio 6 dieną šioje vietoje buvo palaidota 90 metų moteris. Kilus triukšmui, jos palaikai sausio 12 dieną buvo iškasti ir perlaidoti kitose kapinėse.
Iš Petrašiūnų kapinių administracijos provaikaitė išgirdo, kad senutė palaidota teisėtai – esą toji kapavietė nebuvo įregistruota jokio žmogaus vardu.
Kapas – tuščias?
Šios garbaus amžiaus moters giminaičiai yra atgulę greta galimo V.Ramašausko kapo esančioje kapavietėje.
Senolės artimieji tvirtino, jog joje palaidotas artimas velionės giminaitis.
Tačiau kapinių administracijai buvo pateikti tik judviejų giminystės ryšį, o ne palaidojimo faktą įrodantys dokumentai.
Nepaisant to, kapinių atstovus pavyko įtikinti ir leidimas laidoti senutę buvo išduotas.
Kilus triukšmui, senolė visgi buvo skubiai perlaidota kitoje vietoje.
Pasak R.Čėsnos, laidojant pensininkę ir vėl iškasant jos palaikus nebuvo aptikta nei seno karsto, nei kito žmogaus palaikų.
V.Ramašausko giminaičiai po svetimo žmogaus palaidojimo kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo kapo išniekinimo, bet ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Prašymai – atmesti
Dėl kapo įteisinimo V.Ramašausko giminaičiai kreipėsi į „Kapinių priežiūrą“, jų prašymai buvo svarstomi savivaldybės kapaviečių identifikavimo komisijoje.
Pernai birželį priimtas sprendimas kapo neidentifikuoti. Komisija rėmėsi tuo, jog niekur nėra rašytinių įrodymų apie V.Ramašausko palaidojimą Petrašiūnuose, o bažnytiniai įrašai liudija, jog jis amžino poilsio atgulė kitose, Amalių kapinėse.
Sprendime taip pat nurodoma, jog Jūratė R. savo prašyme buvo pateikusi neteisingą prosenelio mirties datą, kritiškai įvertintas giminaičių pakviesto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
Kreipėsi į teismą
Tačiau velionio vaikaičiai ir provaikaičiai su tokia savivaldybės pozicija kategoriškai nesutiko.
Ginčo kape jie pastatė kryžių su V.Ramašausko vardu, pavarde, gimimo ir mirties metais, perspėję valdininkus, kad kryžiaus pašalinimas bus vertinamas kaip kapo išniekinimas.
Giminaičiai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V.Ramašauskas yra palaidotas nurodytoje kapavietėje. Teisme artimieji liudijo apie dalyvavimą V.Ramašausko laidotuvėse, kapo lankymą, priežiūrą.
Neišklausė anūkės
„Savivaldybės komisija nusprendė neidentifikuoti V.Ramašausko kapo, ignoruojant gyvų liudytojų parodymus. Pavyzdžiui, atsisakyta apklausti jo laidotuvėse dalyvavusią anūkę.
Velionio giminaičiai dešimtmečius lankė kapą, jį prižiūrėjo, padėdavo gėlių. Todėl kalbos apie kapavietės užėmimo siekį yra visiškai nepagrįstos.
Valdininkai aiškina, jog velionis palaidotas Amalių kapinėse. Mes prašome pateikti atitinkamus įrašus kapinių knygose, kituose archyviniuose dokumentuose tačiau išgirstame, kad tokių įrašų nėra. Kaip tada galima tvirtinti apie Amalius?
Be to, bažnytiniame išraše žodis „Amalių“ taisytas, pradžioje yra „Pet“, galbūt turėta omeny Petrašiūnus.
Mirusiojo giminaičiai nukentėjo dėl biurokratinių klaidų, patyrė didelius emocinius išgyvenimus“, – tvirtino V.Ramašausko provaikaičių advokatas Saulius Dambrauskas.
