Buvęs KT teisėjas Egidijus Šileikis naujienų portalo lrytas.lt laidoje „Ne spaudai“ kalbėjo, kad tiek dėl besibaigiančios dabartinio KT pirmininko kadencijos, tiek dėl Seimo priimtos rezoliucijos galima daryti prielaidas apie norimus konstitucinės justicijos pokyčius.
Savo ruožtu signataras Vytenis Povilas Andriukaitis laidos metu teigė, jog jeigu iš tiesų būtų nuspręsta išaiškinti KT nutarimą iš naujo, tai būtų žingsnis „žemiau bet kokios kritikos“.
Praeities bandymai
2002 m. birželio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Aukščiausios Tarybos pirmininko statusas negali būti prilygintas Prezidento statusui, kuris atsirado vėliau.
Visgi, visuomet buvo bandymų tai pakeisti, ypač jie suintensyvėdavo valdžioje atsiradus dešiniesiems, tačiau ne tik – tą praėjusią kadenciją bandė daryti nuo valstiečių atitrūkęs Viktoras Pranckietis, pasiūlęs priimti įstatymą, kuriuo AT vadovavęs V.Landsbergis būtų prilygintas valstybės vadovui. Vėliau, 2019 metų pabaigoje, buvo svarstomos galimybės kreiptis į KT.
Pagal įstatymą, KT pats gali peržūrėti savo jau priimtus nutarimus, išvadas ir išaiškinimus, tačiau to iki šiol dar nėra buvę. Kalbama, kad būtent taip, nesulaukus valdžios institucijų kreipimosi, ir planuota padaryti. Tiesa, pats KT tai kategoriškai neigia. Vis dėlto, galbūt ir šiuo atveju galima sakyti, kad nėra ugnies be dūmų?
Juolab, kad dūmus sutirštino ir šios kadencijos Seimo rezoliucija, teikta konservatoriaus Emanuelio Zingerio, kuria nurodoma, kad tuometinis AT pirmininkas buvo valstybės vadovas. Pradėta kalbėti, kad tai greičiausiai yra ženklas, kad vis dėlto konservatoriai bent šią Seimo kadenciją bandys judinti šį klausimą.
Toliaregiška paskata?
Buvęs KT teisėjas, profesorius Egidijus Šileikis, pastaruoju metu savo publikacijose detaliai analizavęs politinius ir teisinius KT nutarimo peržiūrėjimo aspektus, užsimena, jog baigiantis užsitęsusiai dabartinio KT pirmininko Dainiaus Žalimo kadencijai gali kilti noras „trinktelėti durimis“ ir naujai išaiškinti vadovavimo valstybei istorinę tiesą.
„Kaip teisės mokslininkas turiu kilnią misiją ir šiek tiek intriguoti, provokuoti, reaguodamas į tam tikrus savo subjektyvius pastebėjimus, kuriuos inspiravo ir tai, kad šių metų sausio 12 dieną Seimas tarsi nei šio, nei iš to, Sausio 13-osios kontekste, priima rezoliuciją, kurioje daug skambių teiginių“, – laidos metu kalbėjo E.Šileikis.
Profesorius argumentuoja, kad kiekviena Seimo rezoliucija ar koncepcija itin jautriu teisės politikos ar istorijos aspektu yra pakankamai svarbus įspėjimas ar „signalas“, kad gali būti įstatymų leidybos korektūrų.
Daroma tarpdisciplininio pobūdžio prielaida, jog 2021 m. sausio 12 d. Seimo rezoliucija – „tai ne tiek politinis atsitiktinumas jausmingų prisiminimų ir tragiškų išgyvenimų jubiliejinio sutvirtinimo lygmenyje ar įprastas parlamentinis kūrybiškumas „pakylėto tono“ deklaracijos forma, kiek strategiškai apgalvota ir toliaregiška paskata (dingstis) inspiruoti konstitucinės justicijos pokyčius artėjančios Kovo 11-osios ir įmanomo Konstitucinio Teismo pirmininko trinktelėjimo durimis proga.“
Ar iš tiesų gali Konstitucinis Teismas savo iniciatyva pradėti 2002 metų nutarimo peržiūrėjimo procedūrą?
Anot E.Šileikio, Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnis skirtas KT nutarimų oficialiam išaiškinimui – juo negali būti keičiamas aiškinamojo nutarimo turinys. Tuo metu 62 straipsnis numato KT nutarimo, išvados ir sprendimo peržiūrėjimą, kada KT priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo.
Nutarimas gali būti peržiūrėtas paties KT iniciatyva, jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos KT nutarimo priėmimo metu, būtų galėjusios lemti kitokį priimto nutarimo turinį.
Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo, išvados ar sprendimo išaiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas, išvada ar sprendimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.
Katastrofiškas žingsnis?
Vertindamas sklindančias kalbas apie KT intenciją peržiūrėti savo nutarimą, signataras, socialdemokratas Vytenis Andriukaitis teigė linkėsiantis, kad to nebūtų daroma – tai būtų beprecedentis atvejis.
„Skaitau spaudą, dažnai matau labai keistas interpretacijas – tai AT pirmininkas pavadinamas prezidentu, tai keistu pavadinimu „faktinis vadovas“. Tie gandai, matyt, kažkokį politinį pagrindą turi“, – kalbėjo V.P.Andriukaitis.
Jeigu iš tiesų būtų nuspręsta „trinktelėti durimis“ ir išaiškinti KT nutarimą iš naujo, V.P.Andriukaičio teigimu, tai būtų „žemiau bet kokios kritikos“.
„Tada mes turbūt galėtume pasakyti, kad patenkame į daug blogesnę padėtį nei Lenkija su savo KT. Neįsivaizduoju, kad taip gali būti – tai būtų žemiau bet kokios kritikos, tada apskritai sugriautume KT neutralumo, apolišikumo, ištikimybės KT doktrinai dalykus – mes apskritai neturėtume teisinės valstybės. Atsidurtume ne tik žemiau grindų, bet žemiau rūsio.
Tik blogiausiame sapne būtų galima įsivaizduoti, jei toks „trinktelėjimas“ įvyktų – tada Lietuvoje nepriklausomo KT praktiškai nebūtų“, – kalbėjo V.P.Andriukaitis.
Tuo metu E.Šileikis teigė, jog katastrofos nebūtų tuo atveju, jeigu KT, grįžęs prie 2002 metų nutarimo, tiesiog įrašytų, jog Seimas gali priimti įstatymą, nustatydamas specialias socialines garantijas buvusiam Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui kaip to meto aukščiausiam valstybės pareigūnui.
„Aš nematyčiau tragedijos, jei būtų taikomas 61 straipsnis – švelnesnis instrumentas, KT nutarimo oficialus išaiškinimas, bet pabrėžiu, paties KT iniciatyva, ko iki šiol, jei neklystu, nebuvo.
Tada keliu sąlygą, kuriai esant nematyčiau tragedijos ar katastrofos: jei KT neprisiliestų prie to nutarimo pabaigos, kuriame pasakyta, kad tuometinių valstybinių pensijų įstatymo keitimas sudarant prielaidas Atkuriamojo Seimo pirmininkui gauti Respublikos Prezidento pensiją prieštarauja Konstitucijai“, – kalbėjo E.Šileikis.
Profesoriaus teigimu, KT galėtų prisiliesti prie vertinimo skyriaus, prie doktrinos skyriaus ir įterpti pasažą, kuriame Seimas galėtų nustatyti specifines aukščiausiojo valstybės pareigūno, kuris buvo numatytas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, socialines ir ekonomines garantijas, įskaitant ir specifinę pensiją.
„Tačiau tai negali būti tame įstatyme, kuris taikomas Respublikos Prezidentui, neturi būti vartojami žodžiai „Respublikos“, „Faktinis prezidentas“, „Nominalus“, – aiškino profesorius.
E.Šileikis sutinka, kuo tokiu atveju esmė nepasikeistų – V.Landsbergis vis tiek nebūtų įvardijamas kaip valstybės vadovas.
„Jei kalbame korektiškai, Laikinojo Pagrindinio Įstatymo sąvokomis, tai sąvoka „Aukščiausias valstybės pareigūnas“ yra labai stipri ir solidi ir gali būti legitimus pagrindas specifiniam reguliavimui.
Jeigu tik pradedama remtis faktais, o ne teise, tada atsiranda „faktinis valstybės vadovas“, kyla klausimas, kurį ir tyrinėju savo publikacijose: ar faktais grindžiamas konstatavimas, kad buvo faktinis valstybės vadovas, gali būti svarbesnis, prioritetinis, negu teisės normomis grindžiamas, konstatuotas dalykas, kad nebuvo valstybės vadovo pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, jei KT sugebėtų pažerti ir naujų argumentų, kad tam tikra faktologinė medžiaga, tam tikri statistiniai duomenys vis dėlto leidžia matyti faktinio valstybės vadovo užuomazgas, bruožus, vis tiek turėtų būti neliečiami teiginiai, kad yra unikalus ir individualus Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas, ir kiti pareigūnai ar asmenys negali būti savo teisėmis tapatinami su Respublikos Prezidentu, kuris renkamas tik nuo 1993 metų.
