Kalbėdamas apie pastaruosius įvykius Mažvydas Jastramskis pabrėžė, kad tokie sprendimai nėra tik nuomonių išsiskyrimas.
„Jie atmetė ne tik tą principinį veto, kuris yra susijęs su Vyriausybės dabartiniais sprendimais koronaviruso pandemijos akivaizdoje, bet atmetė ir kitus du, kur šiaip kitomis politinėmis aplinkybėmis buvo galima ir ieškoti bendrų kampų su prezidentu. Jis (prezidentas – aut.) jų neatmetė tik tam, kad atmestų. Jis pasiūlė tam tikras korekcijas, kurios iš tikrųjų nebūtų taip stipriai pakeitusios esmės.
Tokie ženklai rodo, kad šioje vietoje norėta parodyti prezidentui, kad yra dauguma Seime, kuri gali atmesti veto, o veto yra vienas iš pagrindinių prezidento galių ginklų. Iš principo buvo parodyta prezidentui, kad dabartinėje santykių stadijoje valdančioji dauguma gali nekreipti dėmesio į būtent jo tuos įstatymo vetavimus“, – teigė politologas.
Politologas svarstė, kad po veto atmetimų gali pasirodyti ir tai, jog prezidento institucija valdantiesiems yra nereikalinga, tačiau daliai visuomenės ji vis tiek turi didesnį autoritetą nei Vyriausybės.
„Net jeigu Seimas gali atmesti prezidento veto, prezidento autoritetas didelei daliai visuomenės yra didesnis negu kad Vyriausybės, atskirų frakcijų ar politikų. Turėti prezidentą, kuris paremia savo sprendimus ir viešąją politiką yra naudinga.
Man atrodo, kad dabar valdantiesiems atrodo, kad jiems visiškai nereikia prezidento ir man susidarė toks įspūdis, kad tokia nuostata yra iš anksčiau. Tai yra jų pasirinkimas, bet bendrai paėmus mūsų sistemoje tiek prezidentas, tiek valdančioji dauguma daugiausia gali pasiekti dirbdami kartu“, – pabrėžė politologas.
Paklaustas, ar tokie nesutarimai yra įprasta politikoje, ar čia slypi daugiau užkulisinių dalykų, M.Jastramskis situaciją lygino su praeitomis kadencijomis. Nors viešojoje erdvėje yra linkstama praeitį romantizuoti, politologas atkreipė dėmesį, kad panašių situacijų nutikdavo ir anksčiau.
„Aš vis dėlto sakyčiau, kad vertinant periodą (...), akivaizdu, kad ir šie trys veto, ir visi kiti dalykai signalizuoja, kad santykiai tarp prezidento ir valdančiosios daugumos yra prastoki. Bet tai nėra pirmas kartas. Viešojoje erdvėje žmonės yra linkę romantizuoti tai, kas yra vykę anksčiau, kai buvo kiti prezidentai ir kaip jie sutarė su kitais politikais, tai aš galiu pasakyti, kad visko buvo. (...)
Valdas Adamkus vetavo, jei neklystu, devynis įstatymus naujos konservatorių daugumos 2008-2009 metais ir Seimas pritarė tik keturiems iš jų. Kitaip tariant, dabartinė situacija nėra ypatinga ar unikali, bet ji rodo ganėtinai įtemptą santykį tarp institucijų“, – teigė M.Jastramskis.
Nors politologai ir linkę tokius valdančiųjų ir prezidento nesutarimus vertinti kaip „sugyventinio režimą“, M.Jastramskis neskubėjo patvirtinti tokios nuomonės.
„Kaip ir kolegos sako, tai panašu į „sugyventinio režimą“, bet jis nėra tikrasis tas „sugyventinio režimas“. Mes „sugyventinio režimu“ laikome tada, kai yra, pavyzdžiui, dešinioji dauguma ir kairysis prezidentas, kuris turi atramą kažkokiai partijai.
Vis tiek, dabartinis prezidentas yra nepartinis. Nors yra šiokios tokios jo politinės pažiūros, bet mes negalime taip sakyti, kad jis atstovauja kažkokios politinės partijos poziciją. Tokia situacija turi tikrai nemažai „sugyventinio režimo“ bruožų, bet bent jau dabar aš manyčiau, kad ta situacija gali pasikeisti“, – sakė politologas.
Dabartinės migrantų krizės klausimais kol kas sutaria ir prezidentas, ir valdantieji, ir opozicija. M.Jastramskis minėjo, kad šios krizės valdymas galėtų paskatinti ir poreikį ieškoti bendrų sprendimų kitose srityse.
„Panašu, kad bent jau šiuo, Lietuvos valstybės išorinio saugumo, klausimu mūsų ir prezidentūra, ir valdantieji, ir opozicija sugeba susivienyti, kas ir buvo pademonstruota skelbiant nepaprastąją padėtį. Bet vėliau ta hierarchija, einant link sveikatos politikos ir kalbant apie kitus dalykus, pradeda byrėti.
Kaip minėjau, tikiuosi, kad tas bus išlaikyta. Juolab, kad nepaisant tų įtemptų santykių prezidentas ir premjerė sugebėjo ir kartu susitikti, ir atsakinėti į klausimus stovėdami vienas šalia kito. Man norėtųsi tikėti, kad ji (migrantų krizė – aut.) gali suteikti daugiau vienybės ir krizių koordinavimo poreikio“, – teigė M.Jastramskis.
