Po parą trukusio budėjimo Santaros klinikų anesteziologas-reanimatologas Virginijus Jakutis ilsisi namie – neskaito naujienų ir nežiūri žinių, kuriose kas rytą pranešama, kiek gyvybių nusinešė jau antrus metus visą pasaulį kaustantis koronavirusas.
Kiek veidų pasikeitė Santaros klinikų Reanimacijos skyriuje, medikas sužinos kitą dieną grįžęs į darbą. „Reanimacijos skyriuje lovos ilgai nestovi tuščios: išvykusius namo arba mirusius greitai pakeičia kiti“, – ištarė gydytojas.
Jam baigus budėjimą Santaros klinikų reanimacijoje gydėsi 33 ligoniai. Dalis jų namo nebegrįš. Lietuvoje 80 procentų į reanimaciją patekusių ligonių miršta, Santaros klinikose šis skaičius siekia tik 45 proc.
– Kaip atrodo jūsų budėjimo para? – „Lietuvos rytas“ paklausė kone kasdien su mirtimi susiduriančio V.Jakučio.
– Dirbu ne vienas, su visa komanda – slaugytojais, padėjėjomis, gydytojais. Skyriuje yra nemažai pacientų, kuriuos tenka nuolat stebėti, padėti jiems kvėpuoti, nes koronavirusas pirmiausia pažeidžia plaučius, todėl kyla kvėpavimo sutrikimų.
Vieniems užtenka paprastos deguonies kaukės, atsukus šiek tiek daugiau deguonies. Bet reanimacijoje atsidūrusiems pacientams dažniau prireikia rimtesnės pagalbos – didelės tėkmės, kelių dešimčių litrų deguonies, sergantieji dar sunkiau prijungiami prie aparatų, kurie kvėpuoja už patį žmogų.
Visiškai kritiniais atvejais naudojame membraninę oksigenaciją. Tai efektyvi trumpalaikė kraujotakos palaikymo sistema, kuri visiškai pavaduoja plaučius ir užtikrina trumpalaikį organizmo aprūpinimą deguonimi.
Eidami į darbo vietą turime apsirengti tam tinkama apranga, kuria nuo viruso apsaugome patys save. Dabar jau nebėra taip, kaip pirmosiomis pandemijos dienomis, kai užsimaskuodavome lyg kosmonautai, skrendantys į kosmosą.
Dabar apranga šiek tiek laisvesnė, bet vis tiek privalomos prijuostės, chalatai, kepurės, pirštinės, respiratoriai. Be abejo, tokia apranga varžo judesius, su ja būna karšta, ji spaudžia – ilgai išbūti ir dirbti taip apsirengus sunku.
Kadangi reanimacijoje dirba visa medikų komanda, turime laiko ir šiek tiek pailsėti, ir pavalgyti. Slaugytojos keičia viena kitą, stebi ligonius, gydytojo sprendimas ne visada reikalingas.
– Ar Reanimacijos skyriuje atsidūrę ligoniai dar bendrauja su medikais?
– Mūsų ligoninėje vienoje pusėje yra Reanimacijos skyrius, kitoje – intensyviosios terapijos palata. Joje gydomiems ligoniams dar nereikia reanimacijos, bet jų būklė jau per sunki, kad galėtų būti gydomi bendrame skyriuje.
Tarp jų yra ir sąmoningų, kalbančių ligonių. Kol liga dar pradinės stadijos, galinčių bendrauti yra ir Reanimacijos skyriuje.
– Viešojoje erdvėje netrūksta pasakojimų apie paskutinius ligonių skambučius ir žinutes artimiesiems. Ar jie iš tiesų dar naudojasi telefonais?
– Bendrauti telefonais nelabai pavyktų, nes dauguma pacientų yra išvarginti ir nualinti ligos. Jiems reikia poilsio ir ramybės.
Deja, šiai ligai nėra specialaus gydymo, nuo kurio žmonės sveiktų. Mes jiems tiekiame deguonį, padedame kvėpuoti, o kiti vaistai – ramybė, kalorijos, geras nusiteikimas.
Bendravimas telefonu juos išderina. Kol ligoniai yra ne reanimacijoje, jiems tikrai nedraudžiama bendrauti su artimaisiais, rašyti žinučių.
Tačiau ši liga – klastinga ir itin greitai besivystanti. Vieną dieną žmogus dar gali kalbėti, bendrauti, o po poros dienų jo jau gali nebūti tarp mūsų.
Santaros klinikose blogai pasijutusius ligonius paprastai spėjame perkelti į reanimaciją, nors jau ne visiems galime padėti.
– Kiek vidutiniškai laiko koronavirusu užsikrėtęs ligonis praleidžia Reanimacijos skyriuje?
– Būna, kad mėnesį ar net du. Jei jam pavyksta pasveikti, dažnai dar tenka pagulėti ir įprastoje palatoje, po to dar laukia ilga reabilitacija. Sunkiai susirgęs žmogus ligoninėje gali praleisti net keturis mėnesius.
– Kada suprantate, kad išgelbėti paciento nebegalėsite?
– Mažiau galimybių pasveikti turi tie, kurie nėra paskiepyti.
Kliūtimi pasveikti tampa ir visos kitos ligos, kuriomis serga pacientas, bei vyresnis amžius. Jei visi šie dalykai susideda į vieną, galimybės pasveikti būna mažesnės, jiems padėti galime rečiau.
Tačiau kad ir kokios sunkios būklės būtų pacientas, vis tiek yra tikimybės, jog jis gali pasveikti, todėl ir darome viską, kad juos išgelbėtume.
– Ar būna vadinamųjų stebuklų, kai, atrodo, jau itin sunkios būklės pacientas pasveiksta?
– Yra, ir ne vienas. Žmogaus rezervai stebėtinai dideli. Kartais atrodo, kad ligonis jau netoli mirties, bet organizmo funkcijos, kurios buvo sutrikusios, ima ir atsikuria. Tačiau tokie stebuklai reti, ypač tarp vyresnių pacientų.
– Dažniausiai skelbiama, kad nuo COVID-19 miršta vyresni ir kitomis ligomis sergantys žmonės, tačiau ši liga kartais pakerta ir jaunesnius, anksčiau sveikata nesiskundusius pacientus. Kodėl?
– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie skiepus. Ir statistika, ir mano asmeninė patirtis rodo, kad jei reanimacijoje atsiduria jaunesnio amžiaus, sunkiomis ligomis nesergantis ir antsvorio, kuris yra rimtas rizikos veiksnys, neturintis žmogus, jis paprastai būna neskiepytas.
– Ar šie pacientai gailisi, kad nesiskiepijo?
– Bendraudamas su sunkiai sergančiais ir neskiepytais pacientais susidariau įspūdį, kad yra trys jų grupės.
Vieni iš tiesų gailisi, kad nesiskiepijo, sielojasi ir labai nori pasveikti.
Antrieji garsiai neišreiškia savo gailesčio ar abejonių, kad yra neskiepyti, bet dėl savo būklės labai ir nesiskundžia.
Gal savyje graužiasi ir mano, kad paskiepyti nebūtų atsidūrę reanimacijoje, o gal būtų visai nereikėję važiuoti į ligoninę, bet tai, kas įvyko, priima tylėdami.
Matyti, kad jie taip pat labai nori pasveikti.
Apie trečiąją grupę galėčiau papasakoti vieno paciento pavyzdžiu. Jis dar buvo sąmoningas, bet jau labai sunkios būklės. Kai slaugytoja ateidavo jam leisti vaistų, jis vis burbėdavo – ar ji tik neatėjo skiepyti ir net traukdavo ranką. Tokių nedaug, bet yra.
– Jis liko gyvas?
– Deja, jam padėti nepavyko.
Noriu pasakyti, kad tiek skiepytiems, tiek neskiepytiems ligoniams stengiamės padėti vienodai.
Informaciją apie skiepus renkame tik dėl to, kad tai yra medicininė informacija, padedanti orientuotis situacijoje, bet tai tikrai nėra priežastis gydyti ar negydyti paciento.
Vienodai gydome tiek skiepytus, tiek neskiepytus, tai – tik jų pasirinkimas.
– Statistika kasdien skelbia, kad miršta ir po keletą paskiepytų žmonių. Kokios to priežastys?
– Kiek man teko susidurti, liga palaužia garbaus amžiaus pacientus arba tuos, kurie dar serga iškart keliomis ligomis. Kad numirtų jaunas, paskiepytas ir daugiau niekuo nesergantis žmogus, man matyti neteko.
– Nemažai žmonių iki šiol netiki, kad koronavirusas apskritai egzistuoja, ką jie sako patekę į ligoninę?
– Net ir atsidūrę ligoninėje jie netiki, kad serga koronavirusu, tikina, kad juos kankina kažkokios kitos bėdos, nors yra testų rezultatai, plaučių nuotraukos.
Mes rodome pažeistus plaučius, bet jie vis tiek tai neigia ir pyksta medicinos išrašuose pamatę koronaviruso diagnozę, nes jie esą šia liga nesirgo.
– Ar mirtis nuo koronaviruso labai sunki?
– Jei žmogus miršta ligoninėje, itin sunkios būklės pacientams padedama, kad jie nesikankintų, – kad jiems neskaudėtų, netrūktų oro, kad jie galėtų numirti oriai.
Galbūt ne visada pavyksta tuo momentu šalia būti artimiesiems, bet mirtis ligoninėje paprastai būna be kančių.
Paskutinėmis valandomis ligoniai nedūsta, nejaučia deguonies trūkumo.
Ši liga pažeidžia plaučius, jų audinio nebėra, sutrinka deguonies įsisavinimas į organizmą.
Taikos, ne karo, kaip pavadinčiau šią pandemiją, metu aš dirbu Chirurgijos skyriaus reanimacijoje, kur gydomi vaikai. Ten yra daugiau priemonių jiems padėti, medicina gali daugiau.
Atėjęs gydyti COVID-19 sergančių ligonių vis dar jaučiu bejėgystę prieš šitą ligą.
Tada dar labiau vertinu svarbą skiepo, kuris gali padėti išvengti ir mirties, ir ligoninės, ir sunkios būklės.
Kai žmogus atsiduria ligoninėje, viskas priklauso tik nuo jo paties atsparumo.
Medicina gali tik kažkiek padėti, apsaugoti nuo komplikacijų, o visa kita – jau ne medicinos, o Dievo valioje. Todėl dar kartą sakau, kad skiepas yra svarbu.
Nėra jokios konkrečios ar visiškai efektyvios priemonės ar vaistų, kurie įveiktų koronavirusą. Pažeistiems plaučiams galime padėti tik deguonimi.
Lieka tik komplikacijų vengimas arba jų gydymas, jei jos atsiranda. Kartais užklumpa infekcija, atsiranda sepsis, liga pažeidžia inkstus, smegenis ar kitus organus. Tai taip pat tampa mirties priežastimi.
Daugiau padėti niekuo negalime. Tam tikra prasme gydytojas yra bejėgis. Skatiname organizmą patį kovoti ir įveikti virusą. Jei organizmas to daryti nepajėgus, plaučiai suyra ir žmogus miršta.
– Artimiesiems atsisveikinti leidžiama?
– Jei ligonio būklė stabili, šiuo metu lankymas apribotas, jei jo būklė sunki ir yra reali tikimybė, kad jis mirs, artimiesiems leidžiama būti šalia.
Iki tol šeimos nariai gali skambinti gydytojams telefonu.
Mes papasakojame apie ligonių būklę, o kai suprantame, kad artėja momentas, kai žmogus mirs, apie tai pasikalbame su artimaisiais ir pasakome, kad kai tai įvyks, paskambinsime.
Taip ir būna. Tai labai liūdna pareiga ir didelė įtampa.
Tačiau paprastai tai nebūna labai netikėta žinia. Kažkiek laiko – dieną, dvi ar tris – matome, į kurią pusę keičiasi situacija, ir pabaiga nebūna visiškai netikėta.
– Nuo koronaviruso paskiepytų žmonių vis daugiau, tačiau tiek ligoninėse gydomų, tiek mirštančių pacientų taip pat dar daug. Ar kasdien dirbdamas ligoninėje pastebite kokių nors pokyčių?
– Apgultis ligoninėse dar tęsiasi. Reanimacijos skyriai dar pilni arba beveik pilni. Jei kas pasveiksta ar miršta, laisvos vietos vėl užsipildo.
Tačiau, palyginti su situacija prieš tris ar keturias savaites, situacija pasikeitė – nebereikia atidaryti naujų reanimacijos palatų, imti personalo ar aparatūros iš kitų skyrių, kur teikiama pagalba kitomis ligomis sergantiems pacientams. Tačiau įtampa ir bejėgiškumo jausmas vis tiek išlieka.
Nauja statistika suteikė vilčių
Sergamumo koronavirusu rodiklis Lietuvoje nukrito žemiau 1000 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų. Tokių skaičių Lietuvoje nebuvo nuo spalio 11 dienos.
Po truputį šviesėja ir epidemiologinę situaciją vaizduojantis Lietuvos žemėlapis. Ilgą laiką juodavusiame žemėlapyje atsirado trys raudona spalva pažymėtos savivaldybės – Neringoje, Rietave ir Skuode susirgimų rodiklis 100 tūkst. gyventojų nesiekia 500.
Mažiausias sergamumas šiuo metu fiksuojamas Neringos savivaldybėje. Joje per 14 dienų 100 tūkst. gyventojų teko 385 nauji ligos atvejai.
Naujų COVID-19 atvejų augimas praėjusią savaitę fiksuotas tik 5 iš 60 savivaldybių. Susirgimų skaičius per savaitę itin išaugo Raseinių rajone.
Ilgą laiką didžiausias sergamumas buvo fiksuojamas didžiuosiuose miestuose, tačiau situacija juose jau pagerėjo. Šiuo metu daugiausia nerimo kelia užsikrėtimų skaičiai mažesnėse savivaldybėse – Birštone, Druskininkuose, Rokiškio ir Ukmergės rajonuose.
Pirmadienį pranešta apie 851 naują COVID-19 atvejį per sekmadienį. Nuo šios ligos mirė 23 žmonės, 19 iš jų buvo neskiepyti arba paskiepyti ne visai. Tarp paskiepytųjų buvo ir šimtą metų perkopęs pacientas. Jauniausias paskiepytas, bet miręs ligonis priklausė 60–69 metų amžiaus grupei.
Rokiškio rajone per porą savaičių nuo koronaviruso mirė nepaskiepyti sutuoktiniai – 68 metų moteris ir 70 metų vyras.
Ligoninėse šiuo metu gydomi 1558 COVID-19 sergantys pacientai, 136 iš jų – reanimacijoje.
Nors praėjusios savaitės pabaigoje mokyklos vėl ėmė ruoštis mišriam mokymui, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, užsikrėtusiųjų mokymo įstaigose mažėja jau tris savaites iš eilės.
Dėl koronaviruso protrūkių mokymo įstaigose šiuo metu izoliuoti 1279 žmonės – daugiausia mokiniai ir mokytojai. Mažiausiai koronaviruso protrūkių ir toliau fiksuojama vaikų darželiuose.
Prie vakcinacijos centrų, kuriuose gyventojai skiepijami sustiprinančiąja vakcinos doze, eilės driekiasi ir šios savaitės pradžioje. Medicinos ekspertai tvirtina, kad tie, kurie antruoju skiepu buvo paskiepyti prieš pusmetį, registruotis trečiajai vakcinos dozei gali ir neatlikę antikūnų tyrimų. Paprastai antikūnų pradeda mažėti po skiepo praėjus keturiems mėnesiams.
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) duomenimis, stiprinančiąja doze paskiepijus apie 180 tūkstančių žmonių gauta apie 600 pranešimų dėl nepageidaujamo vakcinos poveikio, per visą skiepijimo laikotarpį registruota apie 6 tūkst. tokių pranešimų.
Šios tarnybos darbuotojai pastebėjo, kad skundai dėl nepageidaujamo poveikio po trečiosios vakcinos dozės sudaro tik apie 10 procentų visų gautų pranešimų.
Dauguma gyventojų skundėsi bendru negalavimu, raumenų, kaulų, galvos skausmais, karščiavimu, o sunkių reakcijų skaičius nebuvo didelis.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) įspėjo gyventojus informaciją apie nepageidaujamą vakcinos poveikį teikti tik VVKT. Ministerijos darbuotojai pastebėjo, kad raginimų pateikti skundus dėl šalutinio poveikio atsirado ir viešojoje erdvėje.
„Būkite budrūs, jei įgaliojimų neturintys asmenys bando rinkti asmeninius duomenis apie jūsų sveikatos būklę. Saugokite šią informaciją ir neatskleiskite jos bet kam“, – įspėjo SAM.
