Moralinis laimėjimas remiasi pasipriešinimu – Krymas buvo užimtas „žaliųjų žmogeliukų“ pasivaikščiojimu ir Ukrainos karių, kurių tuo metu ten buvo dvidešimt tūkstančių, sutrikimu.
Praėjo aštuoneri metai. Matėme mūšių su „sepais“ (taip dabar vadinami separatistai), stebėjome ilgalaikę Ukrainos kariuomenės reformą. Dangus ir žemė, lyginant su pradiniais susidūrimais su Rusijos remiamais „sepais“. Bet ar tai atves Ukrainą į norimą tikslą?
Prezidentas Volodymyras Zelenskis, vadovaudamas Ukrainos pasipriešinimui ne iš Maldyvų, įvairių valstybių parlamentams, ir ne tik jiems, dėkoja ir kartu išsako (dažnai tarp eilučių) priekaištus dėl nepakankamos paramos karine prasme. Dėl humanitarinės pagalbos prašymų nėra.
Dabartinių Ukrainos vadovų priekaištai Vakarams man, kaip Lietuvos ir ES piliečiui, sukelia dvejopus jausmus.
Jeigu Ukraina dabar gali priešintis Rusijai, tai yra tik dėl Vakarų konkrečios pagalbos. Ukrainos, jos pačios veikėjų apvogtos, kariuomenės reforma įvyko konkrečiai padedant Vakarams. Ir be tos pagalbos, o dabar ir karinės Rusijos invazijos metu, Ukraina nespėtų derinti paliaubų tekstų.
Kare Vakarų pagalba Ukrainai yra didelė ir ji jau keičia būsimą pasaulio saugumo architektūrą. Bet ar ji pakankama? Ar ji užtikrins galutinę fizinę Ukrainos pergalę prieš karą sukėlusią Rusiją?
Atsakymui trūksta konkrečios techninės informacijos. Ukraina šiuo metu kaunasi su priešu ne savos gamybos, įsivežtine ginkluote. Natūralus, net ne kariškiams, klausimas – moderni ji ar pasenusi? Bepiločiai, kurių negaminanti Ukraina turi, yra modernūs, nors irgi numušami. Kita teikiama ginkluotė reikalauja specialistų įvertinimo.
Kartais atrodo, gal ir klaidingai, kad iš buvusių Varšuvos bloko šalių tuštinami senos ginkluotės sandėliai. Bjauriau pasakant, gal vyksta ne pagalba, tačiau senos ginkluotės utilizacija.
Rusija taip pat tuština ginklų sandėlius. Ypač tai buvo matyti invazijos į Ukrainą pradžioje. Ispanijos žiniasklaidoje perskaičiau cituojamus Ukrainos karininko žodžius: „Rusijos karinė technika šlamštas, bet to šlamšto daug.“ Beje, panašiai buvo ir su Rusijos pagalba Sirijos diktatoriui.
Žinoma, karinių veiksmų arena yra ir naujų ginklų išbandymo poligonas. Vienoje propagandinėje Kremliaus televizijos laidoje apie tai atvirai pasakojo Rusijos karinių reikalų ekspertas, apgailestaudamas, kad efektyvaus, jau išbandyto Ukrainoje ginklo vis dar negali gaminti serijiniu būdu.
Iš tokios sunkiai patikrinamos informacijos atrodo, kad Rusijos invazinė kariuomenė ketina „apsikasti“ Donbase.
Tai pakartojo Vladimiras Putinas viename Rusijos kosmodrome, šalia savęs dar pasistatęs vasalą Aliaksandrą Lukašenką. Savitai įdomus pastarojo atsakymas žurnalistui, paklaususiam, ar Baltarusija neketina tapti Rusijos dalimi (juridiškai. – Aut.): „Mes su Putinu ne tokie kvaili, kad dirbtume senais metodais.“
Bet ar Krymo okupacija ir planas atkirsti nuo Ukrainos trečdalį teritorijos yra naujas metodas?
Rusijos statytinis Pietų Osetijos vadovas jau išsakė ketinimą referendumu „paklausti liaudies“, ar ji norinti tapti Rusijos dalimi. Anksčiau ar vėliau „prisijungimų“ eitynės pajudės ir neatmestina, kad iš anksto žinomus „referendumų“ rezultatus išvysime dar šiais metais.
Nors dėl pradėto karo bei jo pasekmių pačiai Rusijai jos visuomenėje kol kas, išskyrus nedidelę dalį, ramu, Kremlius su jo vadu nėra tikri dėl ateities. Norom nenorom tenka aiškinti, kodėl invazija pradėta. Rusijos propaganda kiaurą parą tai ir daro.
Aiškinama, kad Vakarų remiama Ukraina telkė karines pajėgas prie Donbaso ir tik ieškojo tinkamo laiko, kada pradėti jėga susigrąžinti „sepų“ valdomas teritorijas, kartu permetant karo veiksmus ir į Rusiją.
Rusija, pasak jos propagandininkų, paprasčiausiai tiktai užbėgusi šiems įvykiams už akių.
Savaime aišku, pasakojimai apie pradėto karo priežastis skirti ne Vakarams, o saviems gyventojams. Kaip ir kvietimas telktis prieš Vakarų neva seniai puoselėjamą planą sunaikinti Rusiją kaip valstybę. O ką daryti nieko kito nematantiems ir negirdintiems paprastiems žmonėms? Nepatenkintiems, bet nenorintiems susidurti su „silovikais“?
Patyliukais išvažiuoti, o susitaikiusiems, kad jų vaikai gali sugrįžti iš Ukrainos ir karstuose, tik linguoti galva – štai kokie tie Vakarai, štai kokia ta Amerika? O ir išvažiavus ką daryti, kaip elgtis?
Viename Portugalijos jūrų uoste susipažinau su ukrainiečių šeima, jau 20 metų gyvenančia šioje šalyje. Moteris, pardavinėjanti bilietus į pramoginius laivelius, atspėjusi, kad mano anglų kalba ne gimtoji, atsargiai paklausė, iš kur aš būsiąs ir ar suprantu rusiškai. Patvirtinau, kad taip.
Moteris pasiguodė, kad čia dirbantiems turizmo srityje dabar su rusų kalba reikia elgtis atsargiau.
Lenkų turistai, nugirdę prie stalelio rusų kalbą, iš karto atsisakė pirkti bilietus, bet sužinoję, kad esame ukrainiečiai, atsileido.
Pasakiau bilietų pardavėjai, jog kalba nekalta, kad kai kurie ja kalbantys žmonės bjauriai elgiasi. Moteris tik numojo ranka.
Priešais Rusiją išdygs geležinė siena. Iš Vakarų pusės. Kiek jos bus iš Rytų – sunku pasakyti.
Siena palies Rusijos politiką, ekonomiką, kultūrą, papročius, žmonių buitį.
Ir netgi tuo atveju, jei dabartinis Kremliaus režimas staiga skradžiai prasmegtų, juodas šešėlis dar ilgai kabos virš laiku nepasipriešinusių žmonių galvos.
