Netikėtai iš senų politinių kovų apkasų išlindo valstybės vadovo statuso pripažinimo V.Landsbergiui idėja. Jau ir pamiršę buvome. Nesivelsiu į tariamos problemos, nes tokios iki šiol nesugebėjau įžvelgti, peripetijas.
Anuo „bibliniu“ Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metu sudėtingos kelionės į pergalę vadovu vulgaris (iš lot. visos tautos) buvo pripažintas V.Landsbergis. Už visus politinius sprendimus buvo atsakingas Atkuriamasis Seimas ir jo vadovas.
Tiesa, dar buvo AT (greičiau – AA) prezidiumas, kurio nariu ir man teko būti, dalyvauti problemų išklausymo ir pagal sugebėjimus patarimo, ką daryti, svarstymuose.
Savaime suprantama, buvo ir Vyriausybė. Jai vadovavo K.Prunskienė, kuria daug žmonių žavėjosi ir net prognozavo tapsiant pirmąja Lietuvos prezidente.
Kaip anos kadencijos deputatas, tai girdėjau kaimo vietovėse savo ausimis. Nenusileido populiarumu ir A.Brazauskas.
Vis dėlto kur buvęs, kur nebuvęs, atsakingiausias tapdavo V.Landsbergis.
Prisimenu vieną „atsakingiausio už viską“ ieškojimo epizodą. Kai Lietuvos kolchozai turėjo virsti kuo nors laikinu, šimtai sunerimusių žmonių visokio tipo sovietiniuose ūkiuose rinkosi į gausius susirinkimus, kuriuose ir man pačiam kaip deputatui teko dalyvauti. Reikėjo paaiškinti, ką daryti.
Man atrodo, kad būtent tada, neparengęs bent logiškai suprantamos eigos, ką daryti ir ko tikėtis, Sąjūdis ir pasiklojo užmušančio pralaimėjimo per rinkimus netolimoje ateityje pamatą. Ir nors kolchozų reformą parengė Vyriausybė, atsakingas buvo V.Landsbergis.
Emocingų susitikimų su rinkėjais maratone išgirdau pranašišką pasiūlymą: jei niekas nežino, ką daryti, ar negalėtume Lietuvos prezidentu pasikviesti V.Adamkų.
Tokia mūsų istorija. Lietuvos likimas, bent iki šiol, susiklostė palankiai.
Būtent ir V.Landsbergio pastangomis Lietuva nepateko į NVS sūkurį. Su V.Adamkumi atsidūrėme saugioje erdvėje.
Etapų į šią zoną kelias aiškus, žinomi juo ėję žmonės, todėl staiga vėl išniręs V.Landsbergio statuso klausimas dirbtinis. Beje, ne nuo šiandien.
V.Landsbergis yra asmenybė. Žinoma, tai nėra argumentas statusui. Šiais laikais „asmenybes“ gamina žiniasklaida. Dėl teisybės nepamiršdama ir savęs.
V.Landsbergis faktiškai mušėsi pro ano meto Lietuvos žiniasklaidą, išskyrus nedidelę jos dalį. Prasimušė. Ne visi politikai, kurie to pavadinimo bent kiek verti, net ir pasauliniu mastu, tai pasiekė.
Kaip buvo net Vakarų žiniasklaidoje pristatomas Mahatma Gandhi? Kvaištelėjęs veganas. O rezultatas? Tai ir svarbiausia. V.Landsbergio politinė sėkmė yra įžvalga.
Visi mes, apsikrovę knygomis, žvalgomės. Bet žinios yra tik įvadas į įžvalgą. Griūvant imperijai gal ir buvo nesunku numatyti, ką garsus filosofas M.Mamardašvilis prieš pat savo mirtį pavadino „nepriklausomybių baletu“. O kas po to?
Viena šokėjų grupė susijungė į Nepriklausomų valstybių sandraugos kompoziciją. Su vienu orkestro dirigentu.
Kovo 11-osios išvakarėse, prieš pat SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kurio darbotvarkėje jau buvo numatyta, kaip neišstoti iš Sąjungos, Lietuva sugrojo savo melodiją.
Tegu toje istorijoje būna ne vienas herojus, bet V.Landsbergio vaidmuo ne šalutinis. Ne visus įvairiais keliais, net labai gudriais, siekusius savo valstybių nepriklausomybės po betoniniu SSRS bloku, tokia įžvalga aplankė.
Gegužės 10-ąją mirė pirmasis nepriklausomos Ukrainos Respublikos prezidentas L.Kravčukas. Vertas prisiminimo ir įamžinimo politikas. 1991 gruodžio 8 d. kartu su B.Jelcinu ir S.Šuškevičiumi jis pasirašė susitarimą, kuriame suirusi SSRS pakeičiama į Nepriklausomų valstybių sandraugą. Jungianti devynias valstybes ji egzistuoja iki šiol.
Gruzija ir Ukraina iš NVS pasitraukė. Bet nereikėjo ten ir lįsti. B.Jelcino Rusijos laikais jos be vargo galėjo pasukti Vakarų kryptimi.
Tačiau lindo, painiojosi, prisikūrė daugybę bendrų su Rusija įmonių, tarp jų ir karinės pramonės.
Pritrūko įžvalgos. Dabar tenka vaduotis per kraują – ir dar nežinia, kuo viskas pasibaigs.
Nors ir įspūdingas Ukrainos pasipriešinimas, Rusija vis dėlto pamažu įsitvirtina Donbase. Tai reiškia, kad karas užsitęs.
Tiesa, ekspertai ir gerai informuoti politikai vieningai teigia, kad artėja lemiamas persilaužimo fronte momentas, nuo kurio ir priklausys tolesnė įvykių eiga.
Vis dažniau pasirodo pranešimų apie galimus netikėtumus Kremliuje. Net apie slapta padarytą operaciją V.Putinui.
Nelabai suprantu, kaip jau antrą dieną po operacijos V.Putinas galėjo surengti per dieną tris viešus susitikimus ir vienas pats juose gana žvaliai kalbėti. Nematyti ir maišto laive ženklų. Ar tai reiškia, kad V.Putinas nieko nebijo?
Manau, kad bijo, ir ne tik jis vienas. Bijo to, kas prieš dvejus metus rėmė prie sienos A.Lukašenką, – naujos jaunos kartos.
Todėl neatsitiktinai „Žinijos“ draugija (iš trijų kartų galima spėti, kam ji priklauso) surengė propagandinę akciją kone visose Rusijos mokyklose su vyresnių klasių mokiniais apie „teisingą“ Kremliaus politiką.
Į transliuojamus forumus buvo išvyti ministrai ir šimtai valdininkų, propagandininkai. Taigi Kremlius ruošiasi mobilizacijai.
