Anot jo, dabartinės Lietuvos politikų šnekos ir kritika užgauna pačius vokiečius, kurie Lietuvai yra priskyrę brigadą, nors pati Lietuva nėra pasiruošusi jos priimti.
Socialdemokratas interviu portalui lrytas.lt metu prisiminė, kaip buvo priimtas sprendimas sustiprinti NATO rytinio sparno gynybą ir kaip buvo pasirinktos vadinamosios atraminės šalys Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybai.
– Praeityje esate užėmęs ir krašto apsaugos, ir sveikatos apsaugos ministro pareigas. Kai stebite dabartinių šių sričių ministrų darbą, kuriam turėtumėte daugiau pastabų? O gal komplimentų?
– Sunku vertinti kolegų darbą – yra nerašyta taisyklė, kad mes per daug tiesmukiškai nekritikuojame, tačiau man arčiau širdies būtų dabartinio krašto apsaugos ministro veiksmai. Jie yra labiau tęstiniai, jei pažiūrėtume, kaip vykdomi projektai, kurie buvo pradėti anksčiau – poligonų plėtra, kariniai miesteliai, įsigijimai. Einama stiprinimo, plėtimo keliu, atsižvelgiant į aktualijas.
Gana pozityviai vertinu siūlymus dėl didesnio, savarankiškesnio karinio apmokymo (ministro A.Anušausko pristatyta šauktinių tarnybos reforma, – aut.past.). Trumpinamas šauktinių parengimo laikas, daugiau kviečiama ateiti į profesionalią kariuomenę.
Galbūt reikėtų pagalvoti apie tai, ką mes jau esame siūlę – kad visi statutiniai valstybės tarnautojai turėtų bazinį karinį parengimą. Tai žmonės, susiję su darbu galimų krizių, karo atveju – ir pasieniečiai, priešgaisrinė apsauga, policija, Viešojo saugumo tarnyba. Kai kurios iš jų yra apibrėžtos ginkluotųjų pajėgų dalimi karo metu. Nebūtinai reikia praeiti visą devynių mėnesių parengimą, tačiau turėti pradinius individualius įgūdžius būtų tikslinga.
Sveikatos srityje irgi stengiamasi daug ką tobulinti, bet, man atrodo, per daug einama ekonominės naudos keliu – sistemai, bet ne žmonėms. Paslaugos tolsta prisidengiant, kad gausite geresnę paslaugą, bet jums reikės nuvažiuoti, susimokėti už kelionę. Man atrodo, kad nepakankamai pasitikima medikais. Tiek laiko mokome medikus – ir aštuonis, kai kurių specialybių medikus ir 12 metų, o paskui biurokratiškai juos labai apribojame.
Negali operuoti, jeigu išvažiuosi į kokį Vilkaviškį – turi operuoti Kaune, turi būti didelės klinikos, žmogus čia turi atvažiuoti. O, pavyzdžiui, jeigu praeisite pro Strasbūrą, pamatysite, kiek yra kabinetų, kur gydytojas privačiame name susitvarkęs ir pagal savo atsakomybę tas paslaugas teikia. O mes neleidžiame kokio nors urologinio skyriaus įsteigti Marijampolėje, nors yra didelė regioninė ligoninė – žmonės turi nuvažiuoti iki Kauno.
Nepasitikima medikais – galbūt dėl to, kad ministras yra atėjęs iš kontroliuojančios institucijos. Šiaip matau pažangą, nors pandemijos metu ir buvo neaiškumų, nesusipratimų. Viskas juda į priekį Lietuvoje.
– Pagyrėte planuojamą šauktinių reformą. Vis dėlto, dalis karybos ekspertų kritikuoja, kad daliai šauktinių tarnybos laikas sutrumpėtų iki pusmečio – argumentuojama, kad tiek laiko neužtenka kokybiškam pasirengimui. Ar nematote čia problemos? Minėjote, kad bazinius įgūdžius turėtų įgyti ir statutiniai pareigūnai. Ar užtenka Lietuvoje infrastruktūros ir didesniam šauktinių skaičiui, ir pareigūnų ruošimui?
– Manau, kad šiuo atveju bandoma suderinti abu dalykus. Infrastruktūros, aišku, trūksta, mums reikia infrastruktūros ir savo reikmėms, ir priimant partnerius. Dar nuo mano darbo ministerijoje laikų buvome suplanavę pradėti Rokantiškių karinį miestelį, ir dabar statybos vyksta, ir poligono plėtra.
O dėl dalies šauktinių pirminio parengimo laiko sutrumpinimo ir didesnio atvėrimo, reikia neišradinėti dviračio, bet pasižiūrėti, kas ir kaip daroma pasaulyje. Šauktinių pirminio parengimo trukmė Suomijoje yra keturi ar penki mėnesiai, Danijoje reikia praeiti tris mėnesius, o paskui renkiesi, ar eini į kariuomenę ir esi profesionaliai parengtas kariškis, ar renkiesi priešgaisrinę tarnybą, ar ką kitą.
Tą idėją labai remiu kaip racionalią, o konkrečius dalykus reikia susėsti ir pažiūrėti. Siūlomas rengimas pagal tai, ką girdžiu iš ministro ir kariuomenės vado, kaip tik leistų atpalaiduoti dalį infrastruktūros.
Dabar vienu metu pašaukiame devyniems mėnesiams 3,8 tūkst. žmonių apmokymams, o pagal naują tvarką būtų tik 2,5 tūkst. – trečdalis infrastruktūros atsilaisvintų, jie praeitų mokymą, tada jį praeitų kiti, ir per metus dalis infrastruktūros atlaisvėtų.
Ją galėtume panaudoti ir tiems, kurie pasiliks, didesniam skaičiui profesionalių karių, ir mūsų sąjuninginkams – ar tai būtų JAV, ar Vokietijos kariai. Ir, be abejo, paraleliai reikėtų vykdyti darbus dėl naujos infrastruktūros steigimo.
Tačiau tam reikia ir valdžios nusiteikimo, ir visuomenės pritarimo. Planuoto Žemaitijos poligono statybos sustojo, nes žmonės protestavo, reikėjo ieškoti naujos vietos. Į tai reikia atsižvelgti. Reikia suformuoti visuomenės nuomonę, patrauklumą, nebūtinai pasakyti, kad viską padarysime per jėgą – priimsime įstatymus ir visus suvarysime. Visada pasisakiau, kad reikia sudaryti tokias tarnybos sąlygas, kad jaunimas ateitų drąsiai.
Galbūt reikėtų mokyklose daugiau reklamuoti Šaulių sąjungą. Kai kuriose mokyklose buvome įkūrę šaulių klases, dirbome su mokytojais, buvo pasirašyta Vilniaus pedagoginio universiteto ir Karo akademijos sutartis, kad būtų bendrų užsiėmimų, mokytojams atostogų metu būtų suorganizuoti Šaulių vado kursai, ir kad jie moksleiviams galėtų dėstyti tokį pasirenkamą dalyką.
Visi, man atrodo, domisi įvairiomis kelionėmis, žygiais. Jeigu tai kūrybingai pateiktume, galima paruošti didžiąją dalį jaunimo ir sulaukti 5 tūkst. jaunuolių, ateinančių į šauktinių rengimą savanoriškai.
– Užsiminėte apie Lietuvos sąjuninigus. Kaip vertinate aršias diskusijas dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje? Ar turėtų prezidentas Gitanas Nausėda grįžti ir aiškinti savo susitarimą su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu iš naujo, kaip tai pasiūlė padaryti užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis?
– Nežinau, ką reikėtų aiškintis – yra sutarta, kad vokiečiai plečia savo dalyvavimą Lietuvoje nuo bataliono iki brigados.
Tuo metu, kai buvau krašto apsaugos ministru, man paskambino dabartinė EK pirmininkė, tuo metu taip pat buvusi Vokietijos krašto apsaugos ministrė Ursula von der Leyen, ir pasakė, kad jie priėmė sprendimą – mes tuo metu kaip tik diskutavome, kas kuriose šalyse įsikurs. Aš dažniau buvau JAV šalininkas. Prisimenu, diskutavome, kokią pėstininkų šarvuotąją techniką įsigyti. Buvo įvairūs pasiūlymai, diskusijos, pats važiavau į JAV žiūrėti, gal galėtume iš amerikiečių tą techniką įsigyti.
Po to buvo apsispręsta, kad įsigysime iš Vokietijos, nes tuo metu vokiečiai siūlė ją pristatyti greičiau negu amerikiečiai. Mes po Rusijos invazijos į Ukrainą irgi norėjome greičiau, nelaukti taip ilgai. Buvo apsispręsta dėl Vokietijos. Prisimenu, kai U.von der Leyen man paskambino ir pasakė, kad priėmė sprendimą, jog jie eina į Lietuvą, į Latviją atėjo kanadiečiai, o į Estiją – britai. Tuo metu buvo toks pasiskirstymas.
Turėjome daug vargo priimant papildomą batalioną. Reikėjo paruošti sąlygas, daug dirbome su vokiečiais, jie nemažai finansavo, kad būtų sudarytos sąlygos jų atėjimui. Šiuo metu, mano žiniomis, turime sutarimą, kad ateina daugiau vokiečių, jie jau čia turi batalioną ir brigados elemento dalis. Reikia toliau su jais intensyviai dirbti, kad kuo greičiau jie galėtų turėti čia brigadą.
Kai tik mes susitvarkysime, tada galėsme pakviesti. Kol mūsų durys užrakintos, tai kaip gali įsileisti? O tos šnekos, kurios vyksta Lietuvoje, ar greičiau, ar vėliau – jos visai ne laiku ir ne vietoje. Turėtų pirmiausiai atlikti savo namų darbus, o tada pasakyti, kad štai yra mokymo vieta, gyvenimo vieta, ir tada gal kas nors bus. O dabar šnekame, kas būtų, jeigu būtų ir kada.
Kiek girdžiu iš vokiečių, jie pasiruošę atvykti, dalyvauti. Kol sąlygų nėra, nėra ir žmonių. O šiaip tokios šnekos užgauna pačius vokiečius – jie priėmė sprendimą, paskyrė (brigadą, – aut.past.), o dabar yra kritikuojami. Pažiūrėkite, kiek laiko vyko kanclerės A.Merkel bendradarbiavimo su V.Putinu politika ir kokius pasikeitimus matome dabar – ir Vokietijos finansavimo padidinimas, kiti dalykai.
2014 metais kanclerė A.Merkel Velso NATO viršūnių susitikime pažadėjo, kad per dešimt metų bus pasiekti 2 proc. BVP gynybai. Kol kancleris O.Scholzas nepaskelbė šimto milijardų skyrimo gynybai, Vokietija iki praeitų metų link to nepajudėjo nė žingsneliu į priekį.
Sprendimas yra, nematau pagrindo dėl kažko dar aiškintis. Reikia atlikti namų darbus. Pirminis vokiečių atėjimas su batalionu vyko labai sklandžiai. Nematau priežasčių, kodėl brigados atėjimas turėtų vykti kitaip.
– Bet ar yra aišku, kokia forma vokiečiai yra pasirengę atvykti į Lietuvą, kai bus karinė infrastruktūra – ar per dešimt dienų krizės atveju, kaip kalbama dabar?
– Mes dabar negalime kalbėti. Ne vokiečiai dabar yra nepasirengę.
– Lietuvos politikai argumentuoja, kad jiems reikia žinoti tiksliai, kuriam variantui jie ruošia karinę infrastruktūrą.
– Jeigu norime, kad brigada būtų čia, reikia paruošti infrastruktūrą, kad brigada galėtų būti. Jeigu viskas bus paruošta, kas gali būti, brigados vietai, tai ji atsiras.
Pažiūrėkime į Šiaulių pavyzdį su oro policija – kai įstojome, buvo keturi naikintuvai ir Šiaulių aviacijos bazė nieko daugiau nepriėmė. Mums reikėjo viską paruošti, tada galėjome išsiplėsti, susitvarkyti. Kai viskas paruošta, tada gali dar kartą sėsti ir pasiaiškinti, ar atvyksta, ar ne. Bet jeigu neturi, kur jiems atvykti…
Tiek iš prezidento, tiek iš kanclerio išgirdau, kad jie sutarė, jog brigada bus Lietuvoje. Tai mums reikia padaryti sąlygas, o ne kalbėti, kol nieko neturime, kad jie čia turi būti. Pasirūpinkime – juk yra ne tik vokiečiai, yra amerikiečiai, vokiečių batalionas. Darykime įvairias rotacines, regionines pratybas.
Priminsiu, kad turime Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos Konstantino Ostrogiškio brigadą – pagalvokime apie šį formatą. Kažkada tai buvo apmokymo brigada – galbūt mums reikia ją plėsti. (...)
Dabar ginčijamės tarpusavyje, ne visai korektiškai pasisakome apie vokiečius, ir tuo pačiu nepadarome savo darbų bei kaltinime kitus.
– Visgi minėjote, kad buvote JAV pajėgų, ne Vokietijos, šalininkas, dar pirmųjų sprendimų pradžioje?
– Toks sutarimas buvo. Amerikiečių, kurių galybė gynyboje yra didesnė, visi norėjo. Bet, man atrodo, gana logiškai amerikiečiai kūrėsi Lenkijoje. Jie regioninį bazavimąsi paslinko iš Vokietijos į Lenkiją, arčiau mūsų, tai mums labai tiko. Tuo pačiu kiti Aljanso nariai pasidalijo dalyvavimą Baltijos šalyse.
Bet mes visada dirbome su amerikiečiais – nebuvo laiko, kad nebūtų amerikiečių Lietuvoje. Labai sveikinčiau, jeigu ir toliau išlaikytume tokią liniją. (...)
– Kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir Europos saugumą, kaip jūs vertinate E.Macrono pasiūlytą Europos gynybos autonomijos strategiją? Briuselis ragina iki 2025 metų suformuoti 5 tūkst. karių ES greitojo reagavimo pajėgas. Kokioje stadijoje šis klausimas?
– Idėja turi dvi kryptis. Vieną kryptį galima sveikinti – kad Europa pasitemptų, kad ji būtų pajėgi sugeneruoti tokius pajėgumus ir veikti. EP kalbame ir apie tai, kad tie 2 proc. BVP gynybai ES šalių neskiriami, ir Vokietija ilgą laiką neskyrė finansavimo.
Didžioji liūto dalis NATO – JAV, Britanija, Kanada, o ES yra labai maži pajėgumai. Stiprinti savo pajėgumus, sukurti geresnį mobilumą, bendradarbiavimą, užtikrinti karinį mobilumą – keliukai, tiltai, geležinkeliai yra neparuošti, jeigu norima, kaip sako, per dešimt dienų pajudėti iš vienos vietos į kitą. Yra daug neparengtų dalykų ir trikdžių.
Turime įvairių formatų, pavyzdžiui, Jungtinės pajėgos su britų vadovavimu. Nėra taip, kad tik NATO Aljansas, yra daugiau vidinių grupių, kurios atlieka ir mokymo, ir kitus dalykus.
Europos gynybos stiprinimo prasmė yra didžiulė, yra erdvių, kuriose nepakanka pajėgumų, reikia didesnio bendradarbiavimo. Kiekviena šalis bando turėti viską, kas jai atrodo reikalinga, ir paskui kokių nors pajėgumų pritrūksta.
Reikia išvengti dubliavimo su NATO – tai yra mūsų tikroji, kietoji galia. Tai neturėtų būti nukreipta į tai, lyg mes kažką be amerikiečių galime. Tiek, kiek girdžiu EP, dauguma taip ir supranta, kad mums reikia bandyti užpildyti nišas, kurias reikia užpildyti – kibernetinis saugumas, mobilumas, energetinis aprūpinimas, nes karo metu reikia daug resursų, infrastruktūros apsaugos. Tai galėtų būti padaryta.
– Viso to reikia, tačiau nemažai ES valstybių, kaip minėjote, net neskiria 2 proc. BVP savo krašto gynybai. Tai ar tokio poreikio šios šalys nemato, nejaučia grėsmės?
– Tai ne visai gerai. Kai diskutuojame apie žemės ūkį, dažnai paminiu, kad Lietuva negauna tiesioginių išmokų vidurkio tiek, kiek buvo jai pažadėta, o mes skiriame gynybai tuos pinigus, kurie reikalingi, ir negalime paremti savo žemdirbių. Matome tokį nesolidarumą, savanaudiškumą tam tikrų valstybių, ir dėl to visos mūsų institucijos, visi atstovai turėtų kalbėti, spausti savo kolegas, kad būtų diskutuojama.
Kai dalyvaudavau ministrų pasitarimuose NATO formate, visada buvo keliami klausimai apie teisingą, solidarų finansavimą. Lietuva, prisijungusi prie NATO, turėjo problemų ir sveikatoje, ir švietime, bet mes paskyrėme tas lėšas. Tą turėtų padaryti visi.
Buvo sutarta, kad 2024 metai bus laikas, kai 2 proc. BVP gynybai bus pasiekti. Dabar dar trečdalis narių nėra jų pasiekęs. Matysime, kas per tuos metus įvyks – gal įvykiai Ukrainoje, V.Putino agresija bus vienas iš stimulų, įsipareigojimai bus įvykdyti.
