Tačiau vaiko teisių gynėjai ragina neprarasti budrumo, stebėti savo vaikus, ir įžvelgus nerimą keliančius signalus nedelsiant kreiptis į atsakingas institucijas.
Šiemet atlieka jau tris tyrimus
Primename, jog Vilniuje trečiadienio popietę buvo išžaginta nepilnametė, iš mokyklos ėjusi namo. Užpuolimas įvykdytas prestižiniame Žvėryno rajone, Paribio gatvėje, apie 15 val. 40 min.
Pažymima, jog miško masyve nepažįstamas vyriškis, panaudojęs fizinę jėgą prieš nepilnametę, gimusią 2007 m., su ja santykiavo lytiniu būdu prieš jos valią.
Pasak portalo delfi.lt, grįžusi namo mergaitė apie įvykį papasakojo šeimai, kuri nedelsiant kreipėsi į pareigūnus. Visgi nusikaltėlis neidentifikuotas ir nerastas iki šiol.
Komentuodama šį įvykį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja portalą lrytas.lt informavo, kad per praėjusius 2022 metus Vilniuje dėl nepilnamečių išžaginimo pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai, šiemet tokių tyrimų pradėti jau 3.
Daugiau su nepilnamečiais susijusių duomenų policijos atstovė teigė pateikti negalinti. Visgi dėl trečiadienį nutikusios nelaimės, pasak J.Samorokovskajos, sostinės policijos pareigūnai intensyviai atlieka pirminius ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus, siekiant kuo greičiau nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį bei įvykio aplinkybes.
„Policijos pareigūnai patruliuoja visame Vilniaus mieste, todėl raginame būti budriems, nepasimesti, o esant galimybei ar pastebėjus tokius atvejus kuo skubiau informuoti policijos pareigūnus skubios pagalbos numeriu 112“, – nurodė Vilniaus apskrities policijos atstovė.
Šeimai pagalba jau suteikta
Savo ruožtu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius portalui lrytas.lt teigė, kad tiek ši, tiek ir kitos situacijos, kai tarnyba sužino apie nukentėjusį vaiką, yra itin skaudžios.
Jis patikino, jog vaiko teisių gynėjai yra visuomet pasirengę padėti ir reaguoja į kiekvieną gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Ne išimtis – ir ši nelaimė.
„Sužinoję apie galimą vaiko teisių pažeidimą, įskaitant ir bet kurios formos smurtą prieš vaiką, vaiko teisių gynėjai vertina kiekvieną individualią situaciją: bendrauja tiek su vaikais, tiek su suaugusiais – išklauso jų nuomones, aptaria galimų problemų priežastis, pasirūpina vaikų saugumu, inicijuoja nukentėjusiems ir jų artimiesiems reikalingą pagalbą.
Šiuo atveju vaiko teisių gynėjai taip pat susisiekė ir nuvyko pasikalbėti su vaiku ir jo artimaisiais, inicijavo šeimai skubią psichologo pagalbą bei domėjosi dėl galimybės vaikui ir kartu išgyvenantiems jo artimiesiems gauti kvalifikuotą specialistų pagalbą, kurią, nuo seksualinio smurto nukentėjusiems žmonėms, teikia vienintelis šalyje veikiantis pagalbos centras „Užuovėja“, – komentavo G.Batulevičius.
Specialistas priminė, jog seksualinis smurtas yra viena iš smurto formų, kuri vis dar sunkiai atpažįstama ir įrodoma, nes dažnai nukentėjusieji slepia savo išgyvenimus, jaučia gėdą, pyktį, baimę dėl patirtų įvykių, nedrįsta apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos.
Jis nurodė ir svarbiausius požymius, kurie gali signalizuoti apie galimai vaiko patirtą seksualinį smurtą.
„Nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams gali būti sunku įvertinti, kas įvyko, suprasti savo emocijas ir nuspręsti, kaip reikėtų elgtis toliau, todėl jiems reikalingas ne tik artimųjų dėmesys, supratimas, palaikymas bei atviras bendravimas, bet ir itin profesionali ir laiku suteikta specialistų pagalba.
Remiantis psichologų įžvalgomis ir vaiko teisių gynėjų darbo praktika, svarbu atkreipti dėmesį į vaiko elgesį, jo savijautą, kalbą – ne tik į tuos žodžius, kuriuos vaikas išsako, bet ir į tas temas, kuriomis vengia kalbėti. Įvairius patirtos seksualinės prievartos ženklus atskleidžia ir vaiko piešiniai, rašinėliai, pokalbiai, kuriuose vaikas gali kalbėti tarsi apie savo draugų patirtį, nors iš tiesų, tokiu būdu bando perteikti savo paties išgyvenimus.
Jeigu vaikas, jo elgesys kažkuo pasikeitė, labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko, ir stebėti ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinį smurtą“, – pažymėjo G.Batulevičius.
Augantys skaičiai rodo ir teigiamą tendenciją?
Vaiko teisių gynėjai tikina taip pat norintys atkreipti dėmesį į prevencijos šeimoje seksualinio smurto tema svarbą ir tėvų atsakomybę nuo mažens ugdyti vaiko sąmoningumą ir supratimą apie save bei savo kūną.
„Svarbu, jog vaikas suprastų, kad jo kūnas priklauso tik jam ir be jo paties sutikimo, niekam nevalia jo liesti. Mokykime vaiką atpažinti savo kūno ribas, pasakyti, kad ir aplinkiniai turi jas gerbti, taip pat paaiškinti, ką jis turėtų daryti, kai susiduria su kito žmogaus nemaloniu ir netinkamu elgesiu, prisilietimais ar kitais veiksmais. Galiausiai, vaikui svarbu žinoti, jog jis turi teisę pasakyti tvirtą „ne“ ir „stop“, kai kažkas kitas jo asmenines ribas nori peržengti.
Nepamirškime, jog kiekvienas galime padėti sustabdyti smurtą prieš vaikus. Pastebėjus pernelyg seksualizuotą vaiko elgesį, staigų susidomėjimą seksualinėmis temomis, polinkį žaisti seksualinius žaidimus, uždarumą ar nenorą bendrauti, fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimą, savęs žalojimą – galima įtarti, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama, todėl prašome nelikti abejingiems ir visada pranešti šią informaciją“, – ragino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistas.
Kiek anksčiau pateiktais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per 2020 metus Lietuvoje dėl galimai nuo seksualinio smurto nukentėjusių vaikų užfiksuoti 185 atvejai, 2021 m. – 239 atvejai, o praėjusiais metais – 300 atvejų. Šių metų sausio mėnesį tokių atvejų užfiksuota 22.
Vaiko teisių gynėjai pastebi, jog kasmet augantis gaunamų pranešimų skaičius dėl vaikų patiriamo smurto, ne tik dėl fizinio, bet ir sunkiau atpažįstamo – seksualinio – rodo visuomenės nepakantumą smurtui prieš vaikus.
Prieš kelias savaites lrytas.lt kalbinta globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė pritarė, jog didėjantys skaičiai iš tiesų gali reikšti tai, kad šią problemą po truputį išmokstama atpažinti labiau.
„Vienas dalykas yra tai, kad galbūt žmonės išmoksta atpažinti nukentėjusį vaiką, turi drąsos reaguoti, žino, kur kreiptis, ir dėl to atrodo, kad atvejų skaičius yra išaugęs. Tai čia nėra visai aišku, ar nusikaltimų skaičius yra didesnis, ar tų žmonių, kurie sureaguoja ir pastebi, skaičius yra didesnis.
Kitas dalykas – statistiką yra labai sunku pamatuoti. Vaiko teisės turi galbūt vieną statistiką, policija – kitą, mes taip pat turime savo statistiką“, – kiek anksčiau teigė V.Paliaukienė.
Priežasčių, kodėl vaikai bijo prabilti apie patirtą seksualinę prievartą, pasak psichologės, yra labai įvairių. Esą neretai juos kausto baimė ir kaltės jausmas, kuris ir neleidžia ieškoti pagalbos.
„Apskritai apie seksualinius dalykus yra sunku kalbėti, net ir suaugusiam žmogui. Pati tema yra kelianti sunkius jausmus – vaikas jaučia kaltę, kad yra kaltas dėl to, kas vyksta, kad su juo kažkas yra negerai. Ir, be abejo, baimė.
Vienas dalykas yra tas, ar manimi patikės, nes žmonės yra labiau linkę tikėti suaugusiais – jei suaugęs žmogus pasakė, tai yra patikima, o jei vaikas – greičiausiai fantazuoja.
Jie jaučia baimę, kad jais nepatikės“, – komentavo specialistė.
