Galiausiai užsuku į geriausią picą Vilniuje kepančią piceriją, ir ten padavėja sako „zdravstvujte“. Anądien ėjau į „Ozo“ prekybos centrą ieškoti akinių rėmelių – toks įspūdis, kad ten kas antras žmogus yra „zdravstvujte“, – kas jie, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai? Nežinau – visi jie kalba rusiškai ir visi su dideliais pirkinių maišais.
Viskas suprantama, tai karo, žmones ištikusios nelaimės, šešėlis, bet kartu tai ir imperijos, sovietinės imperijos, šmėkla, prievartos pančių tvaikas. Kalba niekuo dėta, bet ji kaip daina, kuri skambėjo tuo metu, kai jums išmušė dantis, – nebenorėsite klausytis tos dainos, nebent esate mazochistas. Kaip dabar mėgstama sakyti – tai sumauta trauminė patirtis ir ką gi su ja daryti?
Reikia apie ją kalbėti ar nereikia? Ne apie teisybę, ne apie karą, o apie jausmą, savijautą, kuri apima nuolat girdint rusų kalbą, ir ne tik girdint, esu verčiamas kalbėti rusiškai ar kviestis į pagalbą kokį nors personalo darbuotoją, kad vertėjautų. Bet aš juk moku rusiškai, tai būtų veidmainystė.
Tokia situacija, užjaučiu ir palaikau ukrainiečių tautą, žinau, kad dalis jų net nemoka ukrainiečių kalbos, bet visiškai nebenoriu kalbėti rusiškai, nes rusai seniai užkniso. Po Sovietų Sąjungos griūties būta nuomonių, kad dėl visko kalta supuvusi, iškrypusi sovietų sistema, kuri nevertino žmogaus laisvės, kuri nevertino žmogaus gyvybės, sovietų sistema, spjovusi į tautų apsisprendimo teisę, sovietinė sistema, apvertusi aukštyn kojom politikos, ekonomikos, net gamtos dėsnius, – vertė upes plaukti aukštyn ir pan., bet V.Putinui atėjus į valdžią vis labiau aiškėjo, kad didžiausi sovietai kaip tik ir buvo patys rusai.
Karas Ukrainoje – šios nuojautos išsipildymas ir kulminacija. Dėl to rusų kalba skamba nemaloniai. Dėl to ir rusų kultūra ar menas atrodo šiuo metu nepadoriai. Nevartotina, nes vartodamas tarsi pripažįsti, kad ji yra žmogiška. Bet peržengę emocijas pamatytume, kad ji iš tiesų yra žmogiška, tai yra sukurta žmogaus.
Politizuodami, demonizuodami kultūrą, meną elgiamės kaip ir totalitarinių valstybių diktatoriai ir ideologai. Kultūra, ypač menas, pasakoja apie žmogaus santykį su pasauliu, todėl menas, ypač geras menas, negali būti tinkamas ar netinkamas, jis tiesiog yra žmogiškumo išraiška. O žmogiškumas būna ne tik geras, jis būna visoks. Ar Dostojevskis, Čaikovskis, Charmsas, Pelevinas gali padaryti daugiau žalos nei žmogžudysčių ir iškrypėlių prikimšti vakariečių filmai ir serialai? Nemanau. Karo Ukrainoje kontekstas iškreipia suvokimą ir vertinimo kriterijus, nes viskas politizuojama.
Dabar linksmesnė istorija. Prieš Naujuosius daug prisnigo, gatvių prižiūrėtojai kaip visada buvo nepasiruošę, ir kaip tik tuo metu pasirodė tokia reta šią žiemą saulė. Aš skubiai susikroviau fototechniką ir nulėkiau į Saulės kapines. Pastačiau automobilį prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, aikštelė buvo pusiau užpustyta, vos įsispraudžiau į plyšį.
Laimingas klampojau po kapines sniege iki kelių, grįžęs į stovėjimo aikštelę raudau baudos lapuką. Išties ten yra ženklas, kad vieta skirta autobusams, įvažiuojant į aikštelę ženklo nematyti, nes jis ne vairuotojo regėjimo lauke. Aikštelės kampe stypsojo moteris su planšete.
Gali būti, kad ji stovėjo ir tuomet, kai atvažiavau. Laukė aukos.
Man negaila penkiolikos eurų, gal už juos meras pasipudruos nosį, man bjaurus valdžios santykis su žmogumi. Lietuviška valdžia, kad ir kokio lygmens būtų, siekia nubausti ir pasipelnyti, o ne auklėti ir kurti žmogui patogesnes gyvenimo sąlygas. Miestą ištinka stichinė nelaimė, šūdžiai nesugeba susitvarkyti su valymo darbais ir tuomet eina medžioti į bėdą patekusių miestiečių.
Daug gražių žodžių pasakyta apie Vilnių jubiliejaus proga, bet miestas – ne tik jo Senamiestis ir legendos, ne tik šlykšti pseudoeglė-tortas ir festivaliai, miestas – pirmiausia jo gyventojai, žmonės, miestas skirtas žmogui, – ne savivaldybei ir atvirukams.
Žinoma, karo, netekčių, sielvarto fone tai smulkmena. Bet nelygu, iš kur žiūrėsi: iš kosmoso nematyti net Didžiosios kinų sienos.
