Apie tai, kad visai netoli Lietuvos esančioje nepriklausomoje valstybėje prasidėjo karas bei kartu kova už visą demokratinį pasaulį, paryčiais sužinojo ir aukščiausi Lietuvos politikai. Tiesa, kai kurie iš jų pripažįsta, kad tokį scenarijų jau nuspėjo.
Naujienų portalas lrytas.lt paklausė, kaip valstybės vadovai prisimena lemtingą vasario 24-osios rytą, kaip jiems pavyko sutramdyti emocijas ir kaip karo akivaizdoje keitėsi jų darbotvarkės.
G.Nausėda jau žinojo, kad puolimas neišvengiamas
Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Ridas Jasiulionis portalui lrytas.lt priminė, jog vėlų vasario 23-osios vakarą šalies vadovas lėktuvu grįžo iš Kijevo, kur kartu su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Tai esą buvo vienas paskutiniųjų lėktuvų, tuomet pakilusių iš Borispolio oro uosto.
„Su V.Zelenskiu atsisveikinome suprasdami, kad kitą kartą galime ir nebesusitikti“, – G.Nausėdos žodžius apie savo negerą nuojautą perdavė R.Jasiulionis.
Prezidento atstovas pažymėjo, jog karo išvakarėse Liublino trikampio valstybių prezidentai pasirašė deklaraciją, kuria pasmerkė Rusijos Federacijos sprendimą pripažinti kvazivalstybes – vadinamąsias Luhansko liaudies respubliką (LLR) ir Donecko liaudies respubliką (DLR) – laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose.
Taip pat paragino tarptautinę bendruomenę imtis ryžtingų ir plataus masto veiksmų reaguojant į šį dar vieną Rusijos įvykdytą agresijos aktą prieš Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, ir pabrėžė, kad Ukraina nusipelnė Europos Sąjungos kandidatės statuso, o Lietuva ir Lenkija rems Ukrainą siekiant šio tikslo.
Tiesa, apie tai, jog Ukraina netrukus gali būti užpulta, prezidentas jau buvo informuotas.
„Tai, kad Rusijos puolimas neišvengiamas ir prasidės artimiausiomis valandomis, prezidentui buvo žinoma dar esant Kijeve. Buvo pranešta, kad Rusijos ambasadoje naikinami dokumentai, o vėliau žvalgybos pareigūnai informavo, kad Rusijos puolimas prasidės po keleto valandų.
Kijevą prezidentas paliko, kai iki karo pradžios buvo likę 10 valandų. Žinią apie prasidėjusią invaziją prezidentas gavo vos jai prasidėjus. Jis iš karto sukvietė į posėdį Valstybės gynimo tarybą, kuri susirinko Prezidentūroje 9 valandą ryto“, – pažymėjo R.Jasiulionis.
„Karo pradžios laukėme ir jai ruošėmės. Apie neišvengiamą grėsmę sąjungininkus ir Ukrainą Lietuva įspėjo iš anksto, o grįždami iš Kijevo žinojome, kad tai prasidės dar šią naktį. Visi Lietuvos veiksmai tai dienai buvo parengti iš anksto. Žinojome, ko imsimės, kokių sprendimų reikia.
Nuo pat pirmos dienos palaikiau nuolatinį kontaktą su V.Zelenskiu ir darėme viską, kas įmanoma, kad padėtume Ukrainai“, – portalui lrytas.lt pateiktame komentare sakė G.Nausėda.
I.Šimonytė sunkiai miegojo
Premjerė Ingrida Šimonytė portalui lrytas.lt pateiktame komentare prisipažino, kad ramiai miegoti nebegalėjo dar tada, kai Rusija net nebuvo įsiveržusi į Ukrainą.
„Nuo tos vasario savaitės pirmadienio, pseudoistorinių Putino klejonių, viešai parodyto vadinamosios Saugumo tarybos posėdžio ir apsišaukėliškų „respublikų“ pripažinimo farso, gyvenau nuolatiniu naujienų srautu, sekdama CNN ir kitus kanalus, beveik be miego. Invazijos buvo tikimasi bet kurią dieną.
Ketvirtadienio paryčiais, Putinui sukalbėjus jau eilinę klejonių porciją, abejonių neliko, kad invazija greičiausiai prasidės tuoj pat ir netrukus pasirodė žinios apie pradėtą plataus masto puolimą.
Tuomet sekė skambučiai, pokalbiai su kaimyninių šalių premjerais, posėdžiai, pasitarimai – kaip žinia, tądien į posėdžius rinkosi Valstybės gynimo taryba, Seimas, vakare vyko solidarumo su Ukraina akcija, kurioje taip pat dalyvavau, kaip ir daugybė Lietuvos žmonių Vilniuje ir kitose šalies vietose“, – prisiminė Vyriausybės vadovė.
V.Čmilytė-Nielsen skambino kitų parlamentų vadovams
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen apie prasidėjusią Rusijos invaziją tikino sužinojusi paryčiais – būtent tada ji telefonu pasikalbėjo ir su I.Šimonyte.
„Nepaisant visų perspėjimų ir pavojaus, laukimo nuotaikos, žinios apie puolamą Ukrainą, pirmieji vaizdai šokiravo, nes, kaip ir ne vienas, giliai širdyje norėjau, kad to niekada neatsitiktų.
Natūralu, kad suplanuota darbotvarkė tiek tą dieną, tiek ir po to sekusias savaites pasikeitė iš esmės. Pirmąją karo dieną po bendrų skambučių pirmasis susitikimas buvo Valstybės gynimo taryboje.
Vėliau Seimo valdyba sušaukė neeilinę sesiją. Tą pačią dieną parlamentarai priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimo paskelbti nepaprastąją padėtį patvirtinimo“ ir rezoliuciją „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, – pasakojo V.Čmilytė-Nielsen.
Pasak Seimo pirmininkės, dirbti tokiomis sąlygomis emociškai buvo tikrai sudėtinga.
„Nuolat ėjo tikslinama informacija, kiek Rusijai pavyksta užimti Ukrainos, kaip ukrainiečiams sekasi priešintis, ir stebėjome, ar gali realizuotis Putino planas į Kyjivą įžengti per tris dienas.
Vasario 24-oji ir artimiausios dienos buvo kupinos tokios įtampos, kokios iki tol neteko patirti. Kartu tai buvo ir susitelkimo laikas, maksimalaus susikoncentravimas į tai, ką būtina daryti. Savo ruožtu jau pirmosiomis karo dienomis sėdau prie telefono ir vaizdo įrangos bei inicijavau skambučius daugeliui NATO bei ES valstybių parlamentų pirmininkams“, – lrytas.lt nurodė parlamento vadovė.
Pokalbių tikslas, anot jos, buvo parodyti, kam yra pasiryžusi Lietuva, pristatyti mūsų šalies rezoliucijas.
„Jos buvo lyg veikimo planas, priemonių, kurių būtina siekti tiek stiprinant Lietuvos saugumą, tiek stengiantis padėti Ukrainai, orientyrai. Ir tartis dėl bendrų sprendimų pirmiausia su Baltijos šalių, Lenkijos ir Skandinavijos valstybių parlamentais, nes su jais situaciją matėme gana panašiai.
O kitiems kolegoms stengiausi maksimaliai aiškiai pateikti informaciją, kad tai nėra tik dviejų šalių – Ukrainos ir Rusijos – reikalas, kad tai, kas vyksta, realiai liečia kiekvieną demokratinę valstybę, kuriai svarbu saugoti taisyklėmis ir susitarimais grįstą tarptautinę tvarką, ir yra bendras reikalas kuo greičiau telkti ir teikti realią pagalbą Ukrainai“, – aiškino V.Čmilytė-Nielsen.
Seimo pirmininkė taip pat pridūrė, jog vasario 24-osios vakarą ketino dalyvauti solidarumo su Ukraina akcijoje „Laisvė šviečia“, tačiau užsitęsus Seimo posėdžiui, kuriam pati ir pirmininkavo, to padaryti ji nesuspėjo.
A.Anušauskas neleido išjungti telefonų
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas portalui lrytas.lt teigė, kad atkurti lemtingosios vasario 24-osios rytą jam nesudėtinga – mat jis kruopščiai vedė užrašus, kuriuose išsamiai aprašė tuo metu matomą situaciją. Jis teigė, kad jau invazijos išvakarėse savo vadovaujamos ministerijos vadovybei liepė būti pasiekiamiems, neišsijungti mobiliųjų telefonų.
„Likus savaitei iki invazijos sirgau kovidu, nedalyvavau Vyriausybės posėdžiuose, visus darbus dariau nuotoliu, bet tos savaitės pirmadienį jau buvau darbe ir daug telefonu kalbėjausi su kitų šalių ministrais. Visi tie pokalbiai sukosi aplink Ukrainą. Vyriausybė tuo metu jau palaikė tokį ritmą, kad mes praktiškai kiekvieną dieną buvome informuojami apie situacijos pokyčius – ką rusai ruošia, kaip ruošiasi, aptarinėjome galimus scenarijus.
Išvakarėse, vasario 23 dieną, visą Krašto apsaugos ministerijos vadovybę įspėjau, kad neatjungtų telefonų, kad reikės laukti skambučių. Galbūt jų ir nebus, bet reikia pasiruošti, ir kad jie būtų pasiruošę labai greitai reaguoti, susirinkti į taip vadinamą krizinį centrą, kur yra priimami reikalingi sprendimai krizių metu“, – pasakojo krašto apsaugos ministras.
Tuomet A.Anušauskas savo užrašuose aptiko ir patį svarbiausią įrašą.
„5 valandos 8 minutės – pasipylė skambučiai, informacija, kad Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje. Iš karto paskambinau KAM politinei vadovybei, kad šaukiame susirinkimą – tai 7 valandą KAM vadovybė susirinko, 8 valandą jau buvo Vyriausybės posėdis, 9 valandą – Valstybės gynimo taryba, ir kiekviename lygyje buvo priimami sprendimai.
Po visų šitų posėdžių, 11:30 val. aš jau kalbėjau telefonu su Ukrainos gynybos ministru Oleksijumi Reznikovu. Jis papasakojo apie bendrą situaciją“, – portalui lrytas.lt dėstė ministras.
Vėliau A.Anušauskas praktiškai kas valandą kalbėjosi vis su kitų šalių gynybos ministrais. Tą dieną jis prisimena dirbęs iki pat vidurnakčio.
„Kitos dienos paryčiais – vėl darbe, nes 8:30 val. jau buvo Vyriausybės posėdis. Vėl buvo atnaujinta informacija, kas vyksta, vėl skambučiai vienas po kito – su Nyderlandų gynybos ministre kalbėjome apie paramą ir Lietuvai, siunčiant papildomus kontingentus, vėliau kalbėjau su Vokietijos gynybos ministre.
Matau užrašuose įrašą vidurnaktį, kad sieną kerta karinė parama Ukrainai, tai Lietuvos kariuomenė labai greitai sudėliojo pirmąją paramą“, – dėstė KAM vadovas.
Vėliau, pasak A.Anušausko, jo įrašai knygelėje nutrūko, kelias dienas jis nieko nerašė, nes jau nebeturėjo tam laiko.
„Miegodavome vos po kelias valandas. Ir taip truko geras tris savaites nuo pat karo pradžios. Be abejo, nerimas jautėsi, bet KAM komanda tikrai dirbo labai gerai. Visi dirbo iki išnaktų praktiškai kiekvieną dieną, nes reikėjo derinti daug pokalbių, susitikimų, paramos siuntimų, tai viskas vyko labai intensyviu tempu ir buvo įtraukta daug žmonių.
Kilo nerimas ir visuomenėje – buvo daug skambučių ir iš žmonių, kuriuos pažįstu, ir iš tų, kurių nepažįstu. Šitoje vietoje ėmiausi pats rašyti socialiniame tinkle, ten pradėjau rašyti tokias apžvalgas iš situacijos Ukrainoje.
Norėjosi suteikti žmonėms informacijos be rėksmingų antraščių. Tada jie galėjo patys pamatyti, kokia yra situacija“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras.
