Politikai rado atpirkimo ožį, gal tiksliau ožką – VRK, o jos vadovę J.Petkevičienę į šias pareigas pasiūliusi Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen net grasina atleisti.
Tik ar nevertėtų pasižiūrėti į veidrodį? Iš partijoms atstovaujančių asmenų sudaryta VRK turi vienintelę išeitį – elgtis tiksliai pagal įstatymo raidę, antraip įsivels į aklavietėn vedančius politinius ginčus. Jei įstatymo raidė nepakankamai aiški, geriau apsidrausti, net jei tai ir sukels sąmyšį.
Kad taip nenutiktų, privalėjo iš anksto pasirūpinti politikai, lopę perlopę rinkimų teisę ir vis viena dorai nesulopę. Tačiau daug lengviau kaltę permesti VRK ir taip pasiteisinti rinkėjams.
Vis dėlto gal net svarbiau suprasti, kodėl rinkėjai numoja ranka į kandidatus, atrodytų, turinčius sužlugdyti apkaltinamuosius nuosprendžius dėl korupcijos, piktnaudžiavimo valdžios galiomis.
Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje be galo menkas, tai rodo visos apklausos, bet teismai, prokuratūra vertinami geriau. Pasirodo, ir šių įstaigų sprendimai didelei daliai rinkėjų nė motais, jei jie įsitikinę, kad po teisėsaugos kūju atsidūręs jų ankstesnis meras visai neblogai tvarkėsi.
Juk ir K.Tubio, ir D.Štraupaitės, tiesa, mere netapusios, bėdos su teisėsauga seniai žinomos, tai priminė jų oponentai, ir vis viena rinkėjai už juos balsavo.
Vadinasi, didelė dalis žmonių netiki, kad Lietuvoje teisingumas visada teisingas, nes vargu ar balsuotų už tokį kandidatą, kuris ima kyšius, jei tikėtų panašiais kaltinimais.
Šiaip pagrįstai ar tik žiniasklaidos sukurtas nesąžiningo politiko įvaizdis rinkėjams, ko gero, svarbiau už kandidato idėjas, sumanumą, profesionalumą.
Pavyzdys – Vilniaus miestas, nors sostinės rinkėjai gal kiek kitokie nei kitur Lietuvoje.
Mažai kas Vilniuje abejoja A.Zuoko sumanumu ir iniciatyvumu, bet dar prieš gerą dešimtmetį politinių oponentų ir LNK televizijos prilipintos nesąžiningo politiko etiketės jis niekaip neįstengia atsikratyti.
Atsimuša tarsi į stiklinę sieną – niekaip nesurenka balsų daugumos, net jei jo oponentas ir būtų visiškai blankus, net nepaisant šių rinkimų antrajame ture jaustos antikonservatoriškos bangos.
Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko Vilniuje, o Druskininkuose nuo ilgamečio mero R.Malinausko kaip vanduo nuo žąsies nuteka visi teisėsaugos tyrimai, nacionalinės žiniasklaidos kritika, įtakingų visuomenininkų kaltinimai.
Šiam faktui paaiškinti reikia nuodugnių tyrimų. Vilnius – didelis miestas, jame vykstančios permainos pirmiausia siejamos su verslu, o miesto valdžios klystkeliai, nors erzina, neatrodo lemiantys gyvenimą, tuo metu Druskininkuose kurorto atsigavimas po didžiulio nuosmukio siejamas būtent su R.Malinausku.
Bet Kaunas irgi nemažas miestas, o ten įtikinamai laimėjo V.Matijošaitis, nors žiniasklaida, politiniai oponentai, visuomenininkai net išsijuosę jį puolė, kaltino ryšiais su Rusija, piktinosi, kad „Vičiūnai“ vis dar neatsisako verslo Ukrainą niokojančioje šalyje.
Kaunas turėtų būti labai jautrus rusiškam kvapui, bet toks argumentas nesuveikė gal todėl, kad mokantys savo gerą skaičiuoti kauniečiai suprato, jog svetimus pinigus lengva aukoti, kas kita savus, o be didžiulių nuostolių iš Rusijos greitai pasitraukti neįmanoma.
Todėl tai turbūt nebuvo svarbus argumentas. Kauniečiai mato, kad Kaunas po ilgai trukusio konservatorių valdymo prie V.Matijošaičio neatpažįstamai pasikeitė, iš apšepusio, apleisto miesto tapo tviskančiu.
Kita vertus, daug kur rinkimus laimėjo esami merai. Matyt, rinkėjams atrodo, kad jei jie neblogai tvarkosi, nenorima rizikuoti išrenkant naują vadovą. Tai byloja, kaip svarbu merams nepaleisti iš savo rankų valdžios vadžių, nes žmonių atmintis neilgaamžė.
Tokiu stabilumu Lietuvoje gali pasigirti tik merai – jie mėgaujasi populiarumu, kai žmonės nepasitiki nei centrine valdžia, nei teisėsauga.
