Bet neseniai atliktas sociologinis tyrimas atskleidė netikėtą ir nerimą keliantį Lietuvos lenkų tautinės mažumos požiūrį – lenkai net gerokai palankiau nei rusų tautybės asmenys vertina mums priešiškas Rusiją ir Baltarusiją.
Antai 83 proc. Lietuvos rusų atsakė, kad Rusiją vertina neigiamai ar greičiau neigiamai, ir tik 11 proc. pareiškė, jog jų požiūris teigiamas, tuo metu 23 proc. lenkų išsakė teigiamą požiūrį į Maskvą, o neigiamai į ją žvelgia 55 proc. šios bendruomenės atstovų.
Iš pirmo žvilgsnio tai stulbinantys rezultatai, nes, atrodytų, rusai turėtų būti labiau priklausomi nuo rusiškos propagandos, atlaidžiau vertinti imperines savo istorinės tėvynės tradicijas.
Regis, nustebę dėl tokio skirtumo tarp lenkų ir rusų požiūrio politologai net suabejojo duomenų patikimumu. Iš tiesų, turbūt galima įtarti, kad dalis rusų nenuoširdžiai atsakė į klausimus apie jų požiūrį į Rusiją.
Natūralu, kad girdėdami apie rusų kareivių nusikaltimus Bučoje ir kitose Ukrainos vietovėse jie tarsi nori atsiriboti nuo tokio elgesio, jausdami lietuvių pasibjaurėjimą agresoriumi, vengia susitapatinti su šia šalimi ir patys būti apkaltinti šovinizmu.
Matyt, todėl dalis rusų sako, kad pritaria Rusiją smerkiančiai Lietuvos politikai, nors širdyje ir ieško jai visokių pateisinimų.
Abejones, kad rusų ir lenkų bendruomenės gerokai skiriasi požiūriu į Rusijos agresiją, sustiprina dar 2016 metais Rytų Europos studijų centro atliktas tyrimas, kai Krymas jau buvo aneksuotas, Donbase vyko nuolatiniai susišaudymai, bet atvira agresija dar nebuvo prasidėjusi.
Tuomet lenkų ir rusų požiūris į Rusiją buvo gana panašus, pastarieji net kiek palankiau vertino šią šalį – 66,1 proc. atsakė, kad tai Lietuvai draugiška valstybė.
Lenkai vertino Rusiją truputį skeptiškiau – draugiška mums šalimi pavadino 63,8 proc. jų atstovų.
Bet net kritiškai vertinant naujausią sociologinį tyrimą galima nebent manyti, kad mažiau rusų nepalankiai vertina Rusiją, nei atspindėjo apklausa, o lenkų bendruomenės požiūrį daugmaž realiai parodė atsakymai.
Tai patvirtina ir pastarųjų itin palankūs Baltarusijos vertinimai.
Sunku patikėti, kad net 53 proc. šią Rusijos agresijos placdarmu tapusią šalį vertina teigiamai, o neigiamai – 35 proc.
Vargu ar tokiu mąstymu galima įtarti išsilavinusius Vilniaus lenkus. Vadinasi, daugiausia palankūs Baltarusijos vertinimai vyrauja kaimuose, ypač pasienyje su šia šalimi.
Tai išsamios sociologinės analizės verta problema.
Lenkų, skirtingai nei rusų, negali slėgti jokios kaltės dėl karo prieš Ukrainą jausmas, nes Lenkija, su kuria tapatinasi dažnas šios tautybės Lietuvos pilietis, yra viena priešiškiausių Maskvos politikai valstybių.
Kita vertus, kaimiškųjų rajonų Lietuvos lenkai, matyt, nėra stipriai veikiami iš Varšuvos ateinančios informacijos ir jų požiūris į Rusiją smarkiai skiriasi nuo Lenkijoje vyraujančių nuotaikų.
Palankumas Baltarusijai turbūt aiškintinas tuo, kad neretas Vilniaus krašte gyvenantis lenkas toje šalyje turi giminių, draugų, vyksta ten apsipirkti, o gyvenimo kokybę linkęs vertinti pagal kainų lygį, menkai atsižvelgdamas į atlyginimų, pensijų skirtumus.
Todėl galbūt daliai menkai išprususių pasienyje su Baltarusija gyvenančių lenkų atrodo, kad toje šalyje labiau rūpinamasi paprastais žmonėmis, kad tai socialiai teisingesnė valstybė nei Lietuva.
Žinoma, tokios nuotaikos – didelė Lietuvos socialinės ir informacinės politikos, švietimo Vilniaus krašte nesėkmė.
Juk teigiamas Baltarusijos ir ne itin neigiamas Rusijos įvaizdis rodo, kad oficialiąja Lietuvos politika šiame krašte nepasitikima, mąstoma kitaip, nei būdinga daugeliui lietuvių.
Politologai spėja, kad galbūt dalis lenkų net tyčia palankiai vertino Rusiją ir Baltarusiją dėl priešiškumo Lietuvos valdžios politikai.
Vienaip ar kitaip, tai požymis, kad Vilniaus krašto lenkų bendruomenė gerokai atsiribojusi nuo likusios Lietuvos, gyvena kitokioje informacinėje erdvėje.
Daug įtakos turi ir tai, kad šis kraštas tradiciškai vienas skurdžiausių Lietuvoje.
Vilniaus rajone padėtis pamažu keičiasi, čia keliasi gyventi daugiau lietuvių, atsiranda daugiau lietuviškumo, bet švietimo politika dar keičiasi sunkiai, girdėti skundų, kad stinga vaikų darželių, švietimo įstaigų lietuvių kalba.
Mat Vilniaus krašto savivaldybės remiasi lenkakalbių balsais, dominuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
Ši politinė jėga, regis, nesuinteresuota lietuviškumo puoselėjimu, švietimu lietuvių kalba ir tokias nuotaikas kursto lenkų bendruomenėje, žinoma, neoficialiai.
Kaip įmanoma įveikti vis dar išlikusią savotišką kinų sieną tarp lenkų dominuojamo Vilniaus regiono kaimiškų rajonų ir likusios Lietuvos?
Skamba radikalūs siūlymai tiesiog panaikinti lenkiškas mokyklas, jas paverčiant lietuviškomis. Bet tai tik sukeltų didžiulį priešiškumą, ko gero, pakenktų santykiams su Lenkija.
Tačiau sustiprinti lietuvių kalbos mokymą, Lietuvos pažinimo ir patriotinio auklėjimo pradus labai svarbu. Gal dar svarbiau panaikinti socialinį šio krašto atsilikimą.
