Kas vienijo lietuvių diasporą visais laikais? Vienijo didelė misija. Iki 1990 m. vienijo laisvos Lietuvos idėja. Po to buvo dar pora misijų: padėti Lietuvai įstoti į NATO bloką, į Europos Sąjungą.
Lietuva į visus įmanomus didžiausius pasaulinius „klubus“ įstojo. Ir lietuvių diaspora neteko vienijančios misijos.
Kaip žinia, kuomet Sausio 13-ąją visi stovėjome prie televizijos bokšto, prie parlamento, važiavo okupantų tankai – mes vienijomės. Pamiršome kas mus skiria: kartas, politines pažiūras, lytinę orientaciją. Mes viską pamiršom ir susivienijom vienu vieninteliu tikslu – išgelbėti Lietuvą.
Ir dabar susiduriame su panašia problema. Jei manome, ir daugelis lietuvių tai supranta, kad fronto linija prie Dnypro upės yra ir Lietuvos fronto linija, kuri gali būti prie Vilniaus, prie Šalčininkų, prie Suvalkų koridoriaus. Bet mums trūksta vienijančio prado. Ar tikrai?
Apie tai nešnekama, maža to, sakoma, kad apie tai nereikėtų kalbėti, nereikėtų sėti panikos. Bet ar tikrai mums nereikia pagalvoti ar esame pasiruošę atsarginei Lietuvai? Ar mes pasiruošę 1940–iems, 1944–iems metams?
Ką veikia diaspora? Ar ji pasiruošusi dienai X, jei tokia nutiktų? Ar diaspora pasiruošusi agresijos prieš Lietuvą dienai: priimti pabėgėlių srautus, paskirstyti juos? Ar mes turime planą, ar mes turime fondus, ar mes turime infrastruktūrą? Ar mes turime pasipriešinimo planą? Ar mes turime atsarginės Lietuvos planą ir ar tikrai nereikia apie tai kalbėti?
Ar mes ir toliau liūliuojamės mintimi, kad viskas bus gerai, NATO apgins, nieko nereikės daryti ir Lietuvai niekas negresia? Manau, giliai širdyje mes suprantame, kad mums gresia, ir kad mes esame fronto linijos šalis, kaip ir Latvija bei Estija. Bet ar diaspora turi planą? Ar ne laikas diasporai įgauti savo vertę, – atgauti savo vertę?
Ar mes pasiruošę Lietuvos okupacijai? Ar mes pasiruošę dienai X? Ir ar ne laikas pradėti tai daryti?
