Didžioji dalis ukrainiečių pilietinės visuomenės, žiniasklaidos, politinio ir karinio elito išlieka ir ateityje, akivaizdu, išliks vieningi dėl esminių dalykų – būtinybės tik ginklu įveikti priešą, siekti pergalės, atsikovoti visą šalies teritoriją.
Tačiau čia pat visada egzistavo ir egzistuos takoskyra tarp karo tikrovės ir perspektyvų vizijos, kurią pirmiausia pateikia politikai, ir skeptiškesnio požiūrio, kurio laikosi ant žemės stovintys ir baisybes išgyvenantys žmonės, pirmiausia kariškiai.
O kur dar senosios, iki invazijos liepsnojusios politinės takoskyros, kurios vėl kais, jei tamsės karo horizontai.
Šie skirtumai matyti ir Ukrainos vidaus diskusijose apie vis žadamą pergalingą kontrpuolimą.
Bet dideli Ukrainos kariuomenės nuostoliai ir Rusijos vis dar turimas gyvosios jėgos ir amunicijos pranašumas skatina netgi viešas abejones, ar tą kontrpuolimą apskritai verta pradėti.
Aukščiausi kariniai pareigūnai viešai konstatuoja, kad Kremliaus mobilizaciniai resursai ir planai jau nebe šimtatūkstantiniai, o milijoniniai.
Panašus, tik gerokai ryškesnis vaizdas – ir po Vakarų saule. Tiesa, brutali Rusijos agresija ir sėkmingas Ukrainos pasipriešinimas sukėlė tokius sparčius vienijimosi ir konfrontavimo su Kremliaus režimu Vakaruose procesus, kokių prieš gerus metus dar net nebuvo galima įsivaizduoti.
Bet nemažai ir piliečių, ir ekspertų, ir politinio bei karinio elito įsitikinę, kad vien karine jėga karo Ukrainoje ir apskritai kovos su Kremliaus režimu išspręsti neįmanoma, o Kijevo pasiryžimas žengti tik tuo keliu – ir nerealistinis, ir pavojingas visam pasauliui.
Atitinkamai kaip pavojinga eskalacija vertinami ir Ukrainos siekiai įsilieti į NATO.
Taigi esą ir planuojamas kontrpuolimas, kuris geriausiu atveju greičiausiai lems karinę aklavietę pačios Ukrainos teritorijoje, turėtų būti jau paskutinis, priverčiantis bet kokiu būdu įšaldyti karą. O gal net geriausia to puolimo ir nepradėti.
Nemažai šitokio požiūrio šalininkų ir pagrindinių Vakarų Europos valstybių viršūnėse, ir Vašingtone. Jau nekalbant apie vėl stiprėjančią buvusio JAV prezidento D.Trumpo stovyklą.
Visa tai bent iš dalies „pagrindžia“ ir savo turiniu atspindi į viešumą pastaruoju metu nutekėjusi šūsnis JAV specialiųjų tarnybų ir žvalgybos dokumentų. Juose – ne tik žvalgybų duomenys ir vertinimai apie Ukrainos ir Rusijos nuostolius bei pajėgumus, bet ir įvairiausia analitika, galimų karo scenarijų dėlionės.
Tos dėlionės – nuo egzotiškų ir net vaikiškų iki visai realistiškų, kaip jau minėta aklavietė, nė vienai pusei neturint pakankamai jėgų persilaužti.
Bet sučiuptas dokumentų nutekintojas – vos pilnametystės sulaukęs kompiuterinių žaidimų mėgėjas, radikalių dešiniųjų pažiūrų JAV kariškis – yra bene keisčiausia šios istorijos aplinkybė.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad tai ne tokia jau ir anekdotinė istorija, o galima specialioji psichologinė ir propagandinė operacija, kurios autorius – ne vienišas vaikinukas, o rimtesni dėdės specialiosiose JAV tarnybose ir galbūt politikoje.
O pagrindinis tos operacijos tikslas – sustiprinti skepticizmą Vakaruose dėl Ukrainos karinių pajėgumų ir tolesnio žengimo karo keliu. Taip pat ir dėl kontrpuolimo, kuriam gal net norima sutrukdyti. Beje, šis nutekinimas – ne vienintelis dalykas, kėlęs politinį sąmyšį visoje Vakarų viešojoje erdvėje.
Prancūzijos prezidentas E.Macronas taip karštai puolė prašytis partnerystės su Pekinu, kad net paskelbė, jog Europa neturėtų taip griežtai įsipareigoti ginti Taivano Kinijos agresijos atveju, kaip tai daro JAV.
Anot E.Macrono, Europa apskritai neturėtų būti JAV vasalė ir turėtų siekti savos geopolitinės autonomijos.
Kilus triukšmui kitų pagrindinių Europos šalių lyderiai, pavyzdžiui, Vokietijos, tvirtino, kad transatlantinė sąjunga yra esminė Vakarų ašis. Be to, jie piktinosi, kad tokiais pareiškimais Prancūzija susilpnina bendrą Vakarų frontą ir Ukrainoje. E.Macronui taip pat buvo primintas jo ilgiausiai iš visų Vakarų lyderių trukęs flirtas su Kremliumi.
Bet didžiausias triukšmas dėl to kilo Vidurio ir Rytų Europoje.
Pirmuoju smuiku puolė griežti Lenkija ir jos premjeras T.Morawieckis, kuris JAV pareiškė, kad senoji Europa toliau kompromituoja save, geopolitiškai bankrutuoja ir nueina nuo scenos, o Vakarų vairą kartu su Varšuva ir Vašingtonu priešakyje perims naujoji Europa.
Tai – jau senokai ir kitose mūsų regiono šalyse kartojama vizija.
Tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis kartojo kitą kontrargumentą prieš E.Macrono flirtą su Kinija – esą Pekino režimas lygiai toks pat pavojingas, o galbūt dar pavojingesnis nei Maskvos, todėl su jais abiem kalbėtis yra klaidinga ir pavojinga.
Tiesa, tokios pozicijos laikosi toli gražu ne visi Europoje ar JAV ir netgi pačioje Lietuvoje. Tai priminė ir nesėkmingi mėginimai reanimuoti partijų susitarimą dėl užsienio politikos, kaip tarpininką konservatoriams pasitelkus ekspremjerą G.Kirkilą.
Antai galimi būsimi valdantieji socialdemokratai vėl pareiškė, kad Kinijos ir Rusijos tapatinti negalima, o visa tai, kas vyksta aplink Ukrainą ir visoje globalinėje arenoje, – ne demokratijų ir autoritarinio internacionalo kova, o „gerokai sudėtingiau“.
Iki karo pabaigos Ukrainoje dar toli, be to, jis gali išplisti už jos ribų, tad degalų šioms diskusijoms bus apsčiai. Tik ar jos nuves į kokį nors sutarimą?
