Jei buvo ieškoma preteksto atidėti per anksti išreklamuotą kontrpuolimą, tai slaptų dokumentų atsiradimas žiniasklaidoje yra neblogai sugalvota „operacija“. Geriau net už autoritetingus karinius ekspertus, abejojančius kontrpuolimo sėkme.
Tiesa, JAV sukurta grupė, tirsianti, kaip slapti dokumentai galėjo nutekėti. Jau paskelbti inicialai žmogaus, kuris nutekino slaptą informaciją.
Yra versija, kad tai rusų darbas. O tokiu atveju teks pripažinti aukštą Rusijos šnipinėjimo lygį. Štirlicas Pentagone. Bet gali būti, kad istorija sugalvota skelbiant daugmaž tikrovei artimus faktus ir skaičius. Tikslas – klaidinti priešą, kad kontrataka atidedama.
Žinoma, jeigu priešas kvailas ir tuo tiki. Kiek tenka girdėti Rusijos apžvalgininkų komentarus, jie kategoriškai teigia, kad kontrpuolimo atidėjimas yra taktinis klaidinimo žingsnis, melagiena.
Šiaip jau – tai nesunku sužinoti iš viešų šaltinių – lemiamam mūšiui, nors Ukrainos prezidentas V.Zelenskis tokiam apibūdinimui prieštarauja, rimtai ruošiasi abi pusės.
Apie tai jau kalbama ir, kiek įmanoma, parodoma visoje pasaulio ryškesnėje žiniasklaidoje. Nuo nuožmios kovos rezultatų priklausys ir Ukrainos valstybės ateitis, ir geopolitinė dėlionė tarp Rytų ir Vakarų.
Prasidėjus Maidanui apie geopolitinius scenarijus niekas nekalbėjo ir net negalvojo. Kas tuo metu galėjo prognozuoti, kad kartu su Rusijos ir Ukrainos konfliktu atsiras Kinijos ir Taivano tema? Kad Pekinas pasisuks į Maskvos pusę. Kad Prancūzija ir dar kai kas Europoje pradės tolti nuo JAV. O Turkija pradės žygiuoti į Pan-Turkiją.
Judinasi žemynai. Ir net dedant dideles pastangas išvengti trečiojo pasaulinio karo jo gali būti ir sulaukta. Ankstesniais laikais kai kurių valstybių politines ambicijas ribojo turima karinė galia. Dabar pasaulinė karo pramonė tiek išvystyta, kad, turėdamas pinigų, viską, ką reikia, gali (kol kas – išskyrus strateginę ginkluotę) nusipirkti. Ir net pasinaudoti samdomomis privačiomis kariuomenėmis.
Gali keistis kol kas stabilus ir visais atžvilgiais taikus ES žemėlapis. Ne vienai jos narei gali iškilti užsienio politikos formavimo problemų. Gal matant ne taip jau ir tolimą ateitį Lietuvoje atsinaujino diskusijos dėl užsienio politikos susitarimo, kurį turėtų pasirašyti parlamentinių partijų pirmininkai.
Atvirai sakant, sunkiai prisimenu, kada ta politika tarp parlamentinių partijų buvo labai skirtinga.
Tiesa, pasiginčyta dėl stojimo į NATO. Bet rezultatas toks, kaip dabar Suomijoje, kur narystei Aljanse pritaria ir ryškiai parlamento rinkimuose pasirodžiusi partija, kuri skeptiška ES atžvilgiu.
Tuo metu Lietuvoje euroskeptikų nėra nei Seime, nei jo prieigose. Lietuvoje beveik 20 metų tvirtai laikomasi euroatlantinės krypties, kuri visuomenėje vadinama proamerikietiška.
Mūsų valdantieji ir opozicija taip pat sutaria dėl santykių su Rusija. Šie santykiai apibūdinami paprastai – nuo blogų iki jokių. Diplomatiniai santykiai – paties žemiausio lygio.
Tas pat ir su Baltarusija. Vienintelė prieš metus kilusi diskusija – kaip pavadinti Taivano ekonominę atstovybę Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijos sprendimas sulaukė opozicijos kritikos, bet jeigu bus rašomas naujas susitarimo dėl užsienio politikos tekstas, problemų nebekils, nes Kinija vis aiškiau stoja į Rusijos pusę.
Apie kokius nors skirtingus požiūrius į paramą kariaujančiai Ukrainai neverta ir kalbėti. Lietuva šiuo klausimu žodinė pirmūnė tarp ES narių.
Lietuva rengia pasiūlymą NATO viršūnių Vilniuje susitikimo metu priartinti Ukrainą prie tikros narystės Aljanse. Kokią konkrečią formą pasiūlymas turės, dar pamatysime, bet diskusija šia tema tarp NATO narių gali kilti.
Kontrpuolimas Ukrainoje buvo planuojamas dar prieš NATO forumą Vilniuje. Dabar gali būti, kad įnirtingi mūšiai vyks paties susitikimo metu.
Peržiūrėjus, kas bendra tarp Lietuvos parlamentinių partijų užsienio politikos klausimais, ir tai, kas vos įžiūrimai skiriasi, akivaizdu, kad atskiro dokumento, patvirtinančio bendrą poziciją, visiškai nereikia.
Toks dokumentas būtų reikalingas, jei iškiltų bent kiek reikšmingesni skirtumai. Pastarųjų kol kas nėra. Bet ar gali atsirasti ateityje?
Prieš savaitę V.Savukyno vedamoje LRT radijo laidoje politikų buvo paklausta, kaip Lietuva suderintų pozicijas, jei dalis ES narių eitų drauge su Prancūzijos prezidentu E.Macronu, sukančiu savarankiškos ES keliu.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Ch.Michelis, komentuodamas E.Macrono kalbas po vizito Kinijoje, paminėjo, kad Prancūzijos vadovas savo idėjoms šalininkų turi.
Vykdamas į Kiniją E.Macronas pasikvietė net penkiasdešimt verslininkų, anonsuodamas būsimus glaudžius ryšius su Pekinu.
Vokietijos kancleris O.Scholzas, jau anksčiau apsilankęs Kinijoje, nei E.Macrono vizito, nei jo kalbų iki šiol nekomentuoja.
V.Savukyno klausimas Lietuvos politikams liko retorinis, nes, tiesą sakant, nežinia, ką ir atsakyti. Bet „nepraleisti progos patylėti“ gali nepakakti. Būtent tada bendro sutarimo dokumento dėl užsienio politikos ir prireiks.
