Pirmieji pavojaus signalą įjungė mažamečio artimieji ir jų draugai, kurie tiesiog užtvindė socialinius tinklus pagalbos prašymais su dingusiojo nuotraukomis.
Žmonių nerimą galima suprasti – pastaraisiais mėnesiais Kaune netrūko pranešimų apie pedofilus ir kitokius iškrypėlius, kurių aukomis gali tapti ir mažamečiai. Nors atviro smurto atvejų nefiksuota, niekas neapsaugotas ir nuo tokios įvykių sekos.
Netrukus į paieškas įsitraukė Kauno policijos pareigūnai, tačiau didelių pastangų neprireikė: jau po valandos pranešta apie atomazgą – vaikas tiesiog sumanė pasidairyti Pramonės prospekte esančiame prekybos centre, kuriame ir buvo surastas.
Nei pirmas, nei paskutinis atvejis, kai paskelbiama vos pora valandų trunkanti nepilnamečio paieška. Tėvai skuba ieškoti pagalbos dėl nuoširdaus rūpinimosi atžalomis ir net siunčia prakeiksmus pareigūnams dėl tariamo jų neveiklumo.
Gerokai santūriau tokias situacijas vertina globos įstaigų vadovai, mat jiems nuolat tenka susidurti su panašiomis situacijomis. Globotinių pasišalinimas be aiškios priežasties jau tapo įprastu reiškiniu ir daugeliu atvejų nieko baisaus nenutinka – labai greitai jie atsiranda.
Tuo metu skaitydami pranešimus apie dingusiuosius dalis kauniečių stebisi, kodėl policijos pareigūnai apkraunami beprasmiu darbu.
Jiems pranešimai apie dingusius paauglius primena grasinimus susprogdinti bombą. Tikimybė nurodytoje vietoje aptikti sprogmenį itin menka, tačiau tarnybos negali nereaguoti.
Kauniečiai klausia, ar būtina iškart bėgti į policijos skyrių, jeigu vaikas valandą neatsiliepia? Juk gali išsikrauti jo telefono baterija, mažametis gali tiesiog negirdėti skambučio miesto triukšme arba tiesiog palikti ryšio priemonę kuprinėje, kol gainioja kamuolį.
Suaugusieji turėtų prisipažinti, kad ir jiems su telefonu yra nutikę įvairiausių situacijų, – pameta, išsikrauna baterija, lieka darbo vietoje ar namie.
Vos prieš porą dešimtmečių dauguma moksleivių išvis neturėjo nešiojamųjų ryšių priemonių, tėvai su jais negalėdavo susisiekti pusdienį ar ilgiau. Nieko baisaus nenutikdavo – visi grįždavo namo, nors galbūt ir ne tiesiausiu keliu.
Kartais susidaro įspūdis, kad tėvai savo atžalas mėgina uždaryti burbule ir apsaugoti nuo tikrų ir tariamų grėsmių.
Štai Vakarų gatvėje įsikūrusi „Varpelio“ pradinė mokykla. Ją pasiekti galima siaura įvaža nuo A.Baranausko gatvės, kuri baigiasi aklagatviu. Prie įvažiavimo pastatytas kelio ženklas „Eismas draudžiamas“. Jo prireikė siekiant išvengti spūsčių.
Tačiau spūstys ties įvažiavimu į mokyklą susidaro kiekvieną rytą, nes kauniečiai žūtbūt pasiryžę nuvežti savo atžalas iki pat mokyklos suolo. Kelių policijos pareigūnai šioje vietoje tiesiog nespėtų rašyti protokolų vairuotojams.
Kai vietos gyventojai mėgina papriekaištauti tokiems tėvams dėl susidarančių spūsčių ir patiems vaikams kylančio pavojaus pakliūti po automobilio ratais, dažniausiai išgirsta piktą atsakymą: „Mano vaikas nešlaps ir nešals!“
Išties nužingsniuoti 200 metrų – tiesiog neįveikiama užduotis. Galima pamanyti, kad mokyklos prieigose spaudžia 30 laipsnių šaltis ar siautėja uraganas.
Steriliame burbule augančiam vaikui vieną dieną kyla pagunda patyrinėti, kas gi dedasi už jo sienų, jam prireikia naujų patirčių, o tuomet svarbiausiu patarėju tampa daugiau patirties turintys draugai.
Viena tokių patirčių – elektroninės cigaretės, kurias paaugliai skuba sutraukti net per pertraukas.
Patys policijos pareigūnai pripažįsta, kad rūko vis jaunesni moksleiviai, vis daugiau jų dėl apsinuodijimo neaiškios kilmės cheminėmis medžiagomis atsiduria gydymo įstaigose ir sustabdyti šio reiškinio jau beveik nėra galimybių.
Jeigu nieko baisaus nenutinka, kyla pagunda išbandyti dar rimtesnių svaigalų – narkotinių medžiagų. Nepadeda jokie perspėjimai ar net grasinimai.
Bėga metai, keičiasi kartos, o situacija nesikeičia – nepaisant tėvų noro sekti kiekvieną vaiko žingsnį, dažniausiai tokie siekiai nepavirsta tikrove.
