Kad maratonas nėra lengvas pasivaikščiojimas, šiandien jau priminė ir bėgikų kojos, ir nuovargis.
Jeigu vakar šaukėm „bėgam-bėgam“ su šypsena ant veido ir dar spėdavom pasimaivyti prieš kamerą, tai šiandien situacija jau yra kiek kita.
Keli bėgikai prisipažino, jog keltis buvo sunku. Kai kurių sportininkų pėdų būklė jau nepavydėtina, nors medikų apžiūros atsisakė.
Sportininkai nebūtų sportininkais, jei neslėptų savo nusiskundimų. Todėl, kai tik kameros objektyvas yra nukreipiamas į juos, keli juokeliai bei šypsenos visgi atsiranda.
Bėgikų grupė tapo viena šeima, dalijamės istorijomis. Dvi bėgikės – sesės dvynės. Jos su ašaromis akyse papasakojo, kaip išgyveno pirmomis karo savaitėmis.
Zviagelis, kuriame gimęs Ukrainos kariuomenės vadas V. Zalužnyj nėra toks didelis, kaip, pavyzdžiui, Žitomyras, kuriame turėjome nakvynę vakar. Todėl bėgikų su Ukrainos vėliava apsilankymas čia didelis įvykis. Tai puikiai matėsi vietinių gyventojų veiduose, kai jie pamatė dvylikos bėgikų būrį, lydimą kelių policijos ekipažų su įjungtais švyturėliais, greitąja medikų pagalbą bei keliais NATO ir Ukrainos vėliavom apklijuotais automobiliais, iš kurių kyšojo kelios vaizdo kameros.
Vaikai mojuodami rankomis bėgo iš paskos, pozityviai nustebę gyventojai kėlė rankas į viršų, o mes pajudėjom link centrinės aikštės, kur mus pasitiko Zviagelio miesto vadovai.
Iš miesto aikštės pajudėjome atminimo alėjos link, kur yra įamžinti žuvusių karių portretai. Šiuo metu jų skaičius siekia apie 130. Visi kariai buvo vietiniai, iš Zviagelio. Vaizdai kraupūs, jauniausiam kariui buvo vos 20 metų.
Taip pat nuvykome į vietą, kur prieš dvi savaites atskrido rašistų raketa. Žuvo senyvo amžiaus moteris, penki pastatai sunaikinti. Pakalbinome bėgikę Tanią, kuri neslėpė liūdesio bei ašarų. Apsilankėme ir žuvusių karių kapinėse – slogi atmosfera.
Zviagelis žymėjo pusę įveikto maršruto Ukrainos atkarpoje, todėl vakarienei bėgikai jau leido sau suvalgyti ir po torto gabalėlį.
