Vėlų liepos 15-osios, šeštadienio, vakarą 43 metų R.Radzevičius dėl nepaaiškinamų aplinkybių sėdo prie savo automobilio „Lexus RX400“ vairo neblaivus. Toks vyro sprendimas tarsi sukūrė vos parą trukusį tragišką trilerį – jis prieš vidurnaktį buvo sustabdytas kelių policijos patrulių kelyje Kaunas–Prienai–Alytus, 30-ajame kilometre.
Galbūt policija ir nebūtų stabdžiusi ugniagesio automobilio, jei jis nebūtų nuvažiavęs į šalikelę ir nenuvertęs kelio ženklo.
Gerai, kad R.Radzevičius važiavo vienas. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei šalia jo būtų sėdėjęs keleivis. Mat policininkų alkoholio matuoklis parodė net 2,54 promilės – sunkų girtumą.
Vienturčio sūnaus netektis
Po to, kai R.Radzevičius įkliuvo kelių policininkams, jo gyvenimo istorija ėmė lėkti milžinišku greičiu į nebūtį.
Alytaus vyriausiajame policijos komisariate iškart buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nusižengėlis buvo perduotas artimiesiems. Jam įteiktas šaukimas kitą dieną atvykti į policijos komisariatą.
Tą patį liepos 15-osios vakarą R.Radzevičius atsidūrė savo motinos Anelės Radzevičienės namuose šalia Birštono esančiame Būdų kaime. O nepraėjus nė parai moteris plūduriuojantį sūnaus kūną pastebėjo šalia pirties esančiame tvenkinyje.
Nedelsiant atvykusių kolegų gaisrininkų ir medikų pastangos gaivinti R.Radzevičių buvo bergždžios – konstatuota mirtis, rimtai įtariant, kad jis savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
„Radzevičių čia jau nebėra. Likusios tik moterys“, – tarstelėjo Būdų kaime žolę pjovęs vyras.
Renatas buvo vienintelis jau mirusio Jono Radzevičiaus ir Anelės Radzevičienės sūnus. Be tėvo liko šešiolikametė R.Radzevičiaus dukra.
„Jis buvo labai geras ir nepaprastai jautrus žmogus. Apie tragediją nekalbu net su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tegul jis ilsisi ramybėje“, – tepasakė „Lietuvos ryto“ žurnalistams velionio ugniagesio mama A.Radzevičienė.
Netikėta žinia pribloškė
„Kad į tokią situaciją pateko Renatas, sužinojau tą savaitgalį iš spaudos. Puikiai išmanau, kas leistina pareigūnui, o kas ne. Jeigu nustatytas toks girtumas, vadinasi, pareigūnas praras savo statusą ir teisę į darbą atitinkamoje tarnyboje.
Taip pat svarsčiau, kad netenku gero specialisto, patyrusio sunkiosios technikos vairuotojo, vyresniojo ugniagesio gelbėtojo.
Galvojau, kaip reikės su Renatu susitikti pirmadienį ir išsiaiškinti, kodėl jis taip pasielgė?“ – tragedijos dieną prisiminė Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Gintautas Baltrimas.
Pareigūnas tada taip pat bandė aiškintis, ar kolega nesusižeidė, ar nesužalojo kitų žmonių.
Sužinojęs, kad aukų nebuvo, lengviau atsikvėpė.
– Kokios nuobaudos grėsė R.Radzevičiui už sukeltą įvykį kelyje ir vairavimą neblaiviam? – paklausiau G.Baltrimo.
– Esu tikras, kad jis puikiai suprato, jog bus atleistas iš tarnybos net be jokio tyrimo ir neteks socialinių garantijų.
Bandžiau jam po įvykio skambinti, bet telefonas buvo išjungtas. Galbūt mama ir žmona stengėsi jį raminti, gal guodė. Buvau patikintas, kad jis saugioje aplinkoje.
Žinia, kad Renatas neva bandė skandintis, man trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Tuoj pat sėdau į automobilį ir iš namų Garliavoje lėkiau į jo tėvų namus. Seniai pažinojau ir Renato tėvą, ir mamą. Tėvas taip pat dirbo ugniagesiu, anksčiau vadovavo Prienų priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
Su Renatu buvome pažįstami maždaug penkiolika metų. Gal galėčiau būti apkaltintas subjektyvumu, tačiau ne tik aš, bet ir visa ugniagesių bendruomenė apie jį nieko blogo negalėtų pasakyti.
Per visus bendro darbo metus jam nebuvo jokių priekaištų. Jis buvo tikras profesionalas.
– Bet juk atleidimu iš darbo gyvenimas nesibaigia. Kaip manote, kodėl jis prieš save pakėlė ranką?
– Mano įsitikinimu, viešas spaudimas – girtas ugniagesys prie vairo – Renatą nežmoniškai prislėgė. Jis nebuvo naivus. Puikiai suprato, kas jo laukia.
Buvo gerbiamas ir žinomas kaip ugniagesys visame regione, dabar išeis iš namų į gatvę ir visi pirštais užbadys, kuždėsis: „Žiūrėk, čia tas. Laikraštyje ar internetiniuose tinklapiuose mačiau.“ Matyt, tai jam atrodė nepakeliama.
Jeigu Renatas po to įvykio kelyje ir toliau „guodėsi“ alkoholiu, tai irgi galėjo pastūmėti jį į dar baisesnę neviltį. Bet greičiausiai jį nežmoniškai prislėgė kaltės jausmas ir prieš tarnybos kolegas, ir prieš šeimą.
Mane ši tragedija irgi išmušė iš vėžių. Tos kalbos: esą žiūrėk, nuo Vilniaus iki Kauno ir per visą Lietuvą skamba, kad tavo pavaldinys ryžosi tokiai beprotybei.
Tačiau kasdien vis dar pagalvoju: „Renatai, brolau, juk viskas gyvenime pataisoma. Turėjai auksines rankas, buvai darbštus, dar viską buvo galima susikurti ir atsitiesti. Pagaliau mamą dar reikės senatvėje prižiūrėti, dukrai padėti mokslus baigti.“ Nežinau, ar jis apie tai spėjo pamąstyti.
– Jūs, ugniagesiai, gelbėjate žmones gaisruose, traukiate kūnus iš sumaitotų automobilių, skubate padėti asmenims, bandantiems nusižudyti. Ar tokios patirtys smarkiai veikia psichikos sveikatą?
– Po panašių įvykių stengiamės nuo jų atsiriboti, o tokias situacijas vertiname kaip savo kasdienį darbą, kurį privalome atlikti.
Mūsų kolektyve yra penkiasdešimt aštuoni pareigūnai. Visi esame lyg viena šeima. Todėl Renato tragedija palietė kiekvieną iš mūsų be išimties, nors ir esame išklausę daugybę kursų, kaip elgtis vienos ar kitos situacijos metu. Savižudybių atvejais – taip pat. Pats Renatas irgi ne kartą dalyvavo įvairiuose mokymuose.
Kita vertus, tikrojo Renato sprendimo pasitraukti iš gyvenimo motyvo dabar jau niekas nebesužinos, kad ir kaip baigtųsi pradėtas tyrimas dėl šio įvykio. Manyčiau, nebereikėtų ant tos žaizdos daugiau pilti druskos.
– Dėl ko vyksta tarnybinis tyrimas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente?
– Tyrimas buvo pradėtas iš karto po Renato tragedijos. Aiškinamasi, ar tokiam jo sprendimui galėjo turėti įtakos kokie nors įvykiai ar aplinkybės tarnyboje. Bet tarnyboje jis tikrai nebuvo patyręs jokių nemalonių dalykų. Neseniai departamento vadovybė jį net buvo apdovanojusi Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde.
Žinoma, jei Renatas būtų buvęs ne pareigūnas, jam bausmė už vairavimą neblaiviam būtų buvusi kitokia, kur kas lengvesnė.
Buvo labai jautrus
Artimiau su R.Radzevičiumi bendravę jo kolegos „Lietuvos rytui“ prasitarė, kad pastaruoju metu jį buvo prislėgusios dviejų artimų draugų netektys.
Vienas draugas neseniai nusižudė, o kitas vos prieš kelias savaites mirė nuo alerginio šoko, sukelto bitės įkandimo. Su pastaruoju draugu R.Radzevičius buvo itin artimas nuo vaikystės. Po pagrindinio darbo Prienų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jie drauge uždarbiaudavo dengdami namų stogus (pradedančio ugniagesio alga – kiek daugiau nei 800 eurų, turinčio patirties – apie 1100 eurų atskaičius mokesčius. – Red.).
Be to, su „Lietuvos rytu“ bendravęs buvęs R.Radzevičiaus kolega pasakojo, kad Renatą buvo labai sukrėtęs jo mirties išvakarėse nutikęs įvykis, kai bendradarbiams teko vykti gelbėti vieno savižudžio.
Nors pats R.Radzevičius toje gelbėjimo operacijoje nedalyvavo, buvo matyti, kad kolegų patirti išgyvenimai jį labai sujaudino.
Kalbėdamas apie atmosferą darbe po R.Radzevičiaus mirties nenorėjęs būti įvardytas ugniagesys atviravo, kad nebuvo sulaukta tinkamos pagalbos iš vadovybės Vilniuje. Iš Kauno psichologė buvo atvykusi tik kartą: paaiškino, kokie po panašių tragedijų žmones ištinka gedėjimo periodai, ir išvažiavo.
