Interviu naujienų portalui lrytas.lt jis papasakojo, kodėl po sukelto maišto Jevgenijus Prigožinas dar du mėnesius buvo neliečiamas, kokios buvo žygio į Maskvą priežastys, kas buvo tikrasis J.Prigožino „žudikas“ ir kokiomis aplinkybėmis elito perversmas Maskvoje galėtų virsti realybe.
– Pirmiausiai pakalbėkime apie pačią J.Prigožino lėktuvo katastrofą, nes dėl šio įvykio būta pačių įvairių versijų – nuo keršto už pradėtą maištą iki surežisuoto spektaklio. Kaip jūs aiškinate šį įvykį – kas atsitiko, kodėl dabar?
– Atsakymas, kodėl dabar, yra susijęs su Afrika. Po maišto natūraliai iš J.Prigožino bandė atimti ne tik viską, ką jis turėjo Rusijoje, pašalinti jį iš Rusijos, bet taip pat ir perimti visas jo vykdytas operacijas Afrikoje, visą mafijinės grupuotės verslą, kuris tuo pačiu yra ir Rusijos įtakos Afrikoje dalis.
Būtent J.Prigožino dėka Rusija yra įgijusi tokią įtaką Afrikoje – tiek ekonominę, tiek politinę, tiek karinę. Jis padėjo Rusijai susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais buvusią įtaką Afrikoje, tik kitais būdais – mafijiniais būdais.
Tai Rusijai yra labai svarbu, todėl būtent dėl Afrikos J.Prigožino nelikvidavo iš karto po pučo. Buvo nesunku prognozuoti, kad po maišto iš jo bandys periminėti visus Afrikos aktyvus, visus verslus, bet aš tikėjausi, kad tai užtruks ilgiau.
Kilo dar vienas konfliktas su J.Prigožinu, jis bandė priešintis, kiek buvo įmanoma, bet, kadangi verslus Afrikoje periminėja ne šiaip kas, bet oligarchai, susiję su V.Putinu, net buvę „Wagner“ nariai, o viskam vadovavo GRU (Rusijos karinės žvalgybos tarnyba, – aut.past.) – tai tas konfliktas baigėsi tuo, kuo baigėsi – tokiu J.Prigožino pašalinimu, kuris jam grėsė bet kokiu atveju.
– Kaip šioje J.Prigožino istorijoje įsipaišo „Wagner“ maištas, žygis į Maskvą? Kam jo reikėjo?
– Maištas buvo dėl J.Prigožino konflikto su S.Šoigu – jis tiesiogiai buvo nukreiptas prieš S.Šoigu, Gynybos ministeriją ir Generalinį štabą.
Iš esmės konfliktas vyko ne tik tarp J.Prigožino ir S.Šoigu, bet tarp dviejų stovyklų: vienoje pusėje buvo S.Šoigu ir Generalinis štabas, kitoje – J.Prigožinas, V.Zolotovas, iš pradžių buvo ir R.Kadyrovas, kuris paskui nuo J.Prigožino atsiribojo.
Už J.Prigožino stovėjo galingos jėgos, susijusios su Rosgvardija ir kitomis saugumo tarnybomis, todėl tokiu maišto būdu jis tikėjosi, kad pašalins S.Šoigu arba sumažins jo įtaką, arba bent jau apsaugos save, nes tuo metu jau buvo paskelbta visoms grupuotėms pasirašyti kontraktus su Gynybos ministerija, tad iškilo grėsmė „Wagner“ egzistavimui apskritai.
Tai ir buvo tas paskutinis lašas, kuris virto maištu, nors pats maištas, ko gero, buvo rengiamas gerokai anksčiau.
Po konflikto, žinant, kad J.Prigožinas kontroliuoja visai Rusijai, visai mafijinei sistemai labai svarbų reikalą Afrikoje, tiek V.Putinas, tiek visa sistema nusprendė, kad kol kas jo pašalinti negali. Dėl to J.Prigožinas liko neliečiamas ir po pučo.
– Ar po J.Prigožino žūties keisis Rusijos įtaka Afrikoje?
– Labai sunku pasakyti. Tai priklausys nuo to, ar Kremliui, Gynybos ministerijai ir GRU pavyks sėkmingai perimti visa tai, ką kontroliavo J.Prigožinas.
J.Prigožino Afrikos operacija buvo pakankamai autonomiška, tie Afrikos valstybių vadai buvo laikomi J.Prigožino šalininkais. Bet nebūtinai dabar, kai J.Prigožino nebėra, tie Afrikoje vadovaujantys ir realią galią turintys vadai nesutiks pereiti tiesiogiai į Rusijos gynybos ministerijos pavaldumą ar jungtis prie kitų karinių kompanijų. Labai tikėtina, kad jiems pavyks.
– Dabar pasirodė teigiančių, kad tikėtinas J.Prigožino „žudikas“ yra visai ne V.Putinas, o būtent jau minėtasis Rusijos gynybos ministras S.Šoigu. Kaip vertinate tokius teiginius?
– Manyčiau, kad S.Šoigu yra netiesioginis užsakovas, tiesioginis užsakovas ir vykdytojas – GRU, o V.Putinas buvo tas, kuris davė palaiminimą. Be V.Putino palaiminimo toks demonstratyvus J.Prigožino likvidavimas būtų neįmanomas.
Galėtų būti ir be V.Putino palaiminimo, jeigu tai būtų įvykę kokiomis nors slaptomis aplinkybėmis, kai niekas nesuprastų, kas iš tiesų įvyko, jeigu J.Prigožinas būtų buvęs kur Afrikoje nušautas ar būtų įvykusi automobilio avarija.
Dabar, kai Rusijoje taip susprogdinamas lėktuvas – iš esmės viskas aišku. Demonstratyvus pašalinimas be V.Putino palaiminimo šiomis aplinkybėmis nėra įmanomas.
– Priešingai demonstratyviam J.Prigožino nužudymui, antradienį įvyko labai privati jo laidojimo ceremonija. Buvo labai daug apsaugos, o V.Putinas laidotuvėse nedalyvavo. Ką šios aplinkybės išduoda?
– Yra du dalykai, kurie tarpusavyje gali būti susiję, bet gali būti ir atskiri.
Vienas dalykas – režimas buvo suinteresuotas, kad tos laidotuvės netaptų J.Prigožino šlovinimu, vos ne mitingu dėl „kankinio“, kad nevyktų tolesnis režimo destabilizavimas, kad nebūtų demonstracijų.
Net ir režimui pasiruošus (o dabar režimas yra pasiruošęs bet kokiems tokiems neramumams), tos demonstracijos gali destabilizuoti padėtį, kartais tai gali virsti nevaldoma situacija. J.Prigožino kapas dabar žinomas, bet daugiau nieko.
Tačiau tuo suinteresuota teoriškai galėtų būti ir J.Prigožino aplinka. Slaptomis laidotuvėmis paliekama erdvė interpretacijoms, sąmokslo teorijoms, kad gal jis vis dėlto gyvas, gal viskas yra inscenizacija. Tai aplinkai, kuri turi savo tikslų, J.Prigožino mito palaikymas irgi yra naudingas.
Tad tai gali būti susiję, gali būti susitarimas, tačiau galimai tiesiog prievartos būdu Kremlius liepė tokias laidotuves daryti.
– Žiniasklaidoje pasirodė šaltinių informacija, esą dabar Kremlius bijo, kad likvidavus J.Prigožiną, Rusijoje gali būti surengtas naujas karinis maištas. O jau ir anksčiau iš „Wagner“ samdinių girdėjome apie planuojamą kerštą, tačiau vis dar nieko nematome. Ko dar galime tikėtis iš „Wagner“?
– Mano vertinimu, „Wagner“, kaip pajėgi, galinga karinė jėga nebeegzistuoja jau dabar. Pirmiausiai ji buvo gerokai apribota jau po maišto – Rusijoje ji nebeegzistavo, nepaisant to, kad dalis samdinių tebėra Rusijoje visokiose atostogose, dalis jau pasitraukė.
Samdiniai, kaip individualūs asmenys, yra ir bus Rusijoje, bet kaip karinės jėgos Rusijoje jos neliko jau po maišto – „Wagner“ veikla Rusijoje buvo panaikinta. Jie persikėlė į Baltarusiją, kur neturėjo jokios sunkiosios ginkluotės. Jie apriboti teritorija, ginkluote. Jau tuo metu jie, kaip karinė jėga, galinti kelti kokią nors grėsmę, buvo sunaikinti
Nors dabar, po trijų „Wagner“ vadų nužudymo, aiškinima, kad yra kažkokia struktūra, kuri veiks bet kokiu atveju, bet mafijinio tipo grupuotėmis toks demonstratyvus vadų sunaikinimas, jau anksčiau parodžius, kad visa jų jėga yra apribota, reiškia visišką jų sunaikinimą. Jie neturi jokių pajėgų ir net kažkokio vadovavimo. Iš esmės „Wagner“, kaip tokia, nebeegzistuoja.
Formaliai Afrikoje jie gal dar ir veikia, bet ir ten vienaip ar kitaip perims jų veiklą arba juos integruos į tiesiogiai Gynybos ministerijai pavaldžias struktūras. Nesitikiu jokių maištų iš „Wagner“, bet tai nereiškia, kad Rusijoje negali vykti kažkokie tolesni maištai ar rūmų perversmai – bet tą darys jau ne „Wagner“.
– Pakalbėkime plačiau apie galimus perversmus Rusijoje. Kaip po šių įvykių keičiasi V.Putino autoritetas, jo įtaka, santykiai su kitais elito nariais? Ar po J.Prigožino nužudymo yra didesnė vidinių neramumų tikimybė?
– Didesnių – ne, bet aš, priešingai nei kai kurie kiti komentuojantys, nematau, kaip tai galėjo sustiprinti V.Putino režimą. Taip, V.Putinas šiuo konkrečiu atveju parodė, kad jis neatleidžia, sunaikina savo priešus, bet realiai režimo stabilumo prasme to stabilumo daugiau neatsirado.
Atvirkščiai – V.Putinas tikrojo Rusijos elito, kuris turi galią, akyse pasirodė totaliai neprognozuojamas lyderis. Jis viešai davė žodį, garantijas J.Prigožinui, bet dabar jis sunaikintas, tad elitas realiai galvoja: „Ar aš negaliu būti kitas?“ Tai nedidina stabilumo.
Be to, pagrindinio užsakovo ir šios istorijos laimėtojo – S.Šoigu – įtaka toliau didėja. Mafijinėje, klaninėje sistemoje, kokia yra Rusija, kiti klanai tuo yra nepatenkinti. Jie dabar dės visas pastangas tiek bandant pakenkti S.Šoigu, tiek sumažinti jo galią, tiek susigrąžinti savo galią.
Šios kovos vyko ir gerokai iki maišto, bet jos nesibaigs dėl to, kad buvo pašalintas J.Prigožinas. O kai įvyks kritinis momentas, kai bent dalis elito bus pasiruošę ar dėl savo interesų, ar dėl baimės, kad jiems gali nutikti tas pats, kas su J.Prigožinu – kai jie bus pasiruošę realiai įvykdyti kažkokį perversmą, tuomet tai gali ir įvykti.
– Galiausiai reikėtų aptarti ir visų šių įvykių įtaką Lietuvai. Kaip visos šios aplinkybės keičia Lietuvos saugumo situaciją?
– Manau, kad nekeičia. Nuo pat pradžių, kai, mano vertinimu, dėl politinių interesų buvo sukelta isterija dėl „Wagner“ buvimo Baltarusijoje, sakiau, kad mūsų saugumo situacija niekaip nepasikeitė. Nemačiau jokio saugumo situacijos pablogėjimo, todėl dabar nematau jokio jos pasikeitimo.
Rusijos grėsmė egzistuoja nuolat. Manyti, kad net tas hibridines atakas prieš Lietuvą, kurios įmanomos ir dabar, turėjo vykdyti „Wagner“, mano įsitikinimu, buvo visiška klaida. Nuo „Wagner“ buvimo vietos Lietuvos saugumo situacija nei kiek nesikeitė.
Jeigu kalbėtume, kad dislokavus „Wagner“ Baltarusijoje prie mūsų sienos 4 tūkst. padaugėjo Rusijos karių, tai verta prisiminti, kad praėjusį rudenį ir žiemą Rusijos karių Baltarusijos teritorijoje apskritai buvo gerokai daugiau nei buvo dabar kartu su „Wagner“ sudėjus.
Todėl nematau, kur čia tas saugumo situacijos pasikeitimas – patys mitologizavome „Wagner“. Tai tiesiog Rusijos karinės sistemos dalis – koks skirtumas, ar Baltarusijoje dislokuota daugiau Rusijos karių, ar dislokuotas „Wagner“, bet Rusijos karių bendrai yra mažiau.
Saugumo situacija lieka tokia pati – įtempta, nes ji bus įtempta tol, kol šis režimas yra, nes visokių provokacijų tas režimas sugalvoti ir įvykdyti tikrai gali.
Tiesioginės Rusijos karinės agresijos prieš bet kurią NATO valstybę tikimybė yra gerokai sumažėjus – jie tiesiog tam nepajėgūs – tačiau provokacijų tikimybė išlieka. Visgi, provokacijos buvo tiek pat tikėtinos prieš maištą, tiek pat per „Wagner“ buvimą Baltarusijoje, tiek pat ir po „Wagner“ sunaikinimo.
– Ačiū Jums už pokalbį.
