Tiesa, įvykiai, kuomet dėl susidūrimo su traukiniu nukenčia žmonės, paliečia ne tik jų artimuosius. Ekspertai prakalbo ir apie kitą, mažai aptariamą tokių nelaimių pusę – dėl didžiulio šoko kai kurie traukinių mašinistai net nebegali grįžti į darbą.
Policijos pateikti duomenys rodo, kad pernai eismo įvykių informacinėje sistemoje registruotas tik vienas susidūrimo su bėgine transporto priemone atvejis, 2022 m. registruoti septyni tokie įvykiai, vieno jų metu žuvo du žmonės. 2021 m. buvo 15 įvykių, du žmonės žuvo.
Kalbant apie nelaimingus įvykius su pašaliniais asmenimis, t.y. asmenimis, kurie neturėjo teisės būti geležinkelio pavojingojoje zonoje, 2021 m. tokių buvo trys, visi jie baigėsi mirtimi. 2022 m. registruoti taip pat trys mirtini įvykiai, o 2023 m. buvo septyni įvykiai, iš kurių penki baigėsi mirtimi.
„LTG Infra“ komunikacijos partneris Domas Jurevičius pabrėžė, kad šių nelaimingų įvykių metu didžioji dalis pašalinių asmenų buvo apsvaigę.
Traukinio stabdymas – daug sudėtingesnis
Kalbėdamas apie galimas nelaimių priežastis, R.Šlenderis akcentavo, kad žiūrint į tendencijas situacija gerėja, tačiau, pasak jo, dauguma atvejų nutinka dėl sąmoningumo stokos.
„Pastaruoju metu visuomenėje sąmoningumas auga – ji supranta, kas yra geležinkelis ir kaip reikia saugiai laikytis visų taisyklių.
Turime pakankamai aiškiai iškomunikuotą sąmoningumą auto transporte, todėl ir geležinkelio transporte su šiuo faktoriumi yra labai sietinos aplinkybės, galinčios lemti asmens susidūrimą.
Įvykiai gali nutikti ir dėl žmogaus sąmoningų, vandališkų, mažos brandos veiksmų“, – portalui lrytas.lt komentavo R.Šlenderis.
Saugumo užtikrinimo ir tyrimų vadovas atkreipė dėmesį, kad tokie atvejai skaudūs ir traukinio mašinistams. Pasak jo, traukinį valdo toks pats asmuo, koks yra ir šalia geležinkelio.
„Traukinys nėra automobilis ir jam yra nustatyti tam tikri veiksmai. Kalbant apie galimybes sustabdyti traukinį, tam tikromis sąlygomis jos yra ribotesnės nei prieš jį atsidurti.
Kalbant standartiškai apie tai, kiek reikia atstumo iki kliūties, kad traukinys sustotų, važiuojantis nustatytu greičiu, laikantis eismo grafiko, jis sustoja už kilometro ar net daugiau – jau su įjungtomis saugos priemonėmis.
Net natūraliomis sąlygomis pastebėti už kilometro esantį pašalinį asmenį ir įvertinti situaciją yra sudėtinga. Norint pamatyti ant bėgių esantį žmogų, įtakos gali turėti tokie faktoriai kaip kreivės, miškingos zonos ir pan.
Nuo žmogaus pastebėjimo, siekdamas suvaldyti padėtį, mašinistas laikosi visų jam nustatytų reikalavimų, tačiau stabdymo kelio gali pritrūkti ir ne dėl mašinisto kaltės, o dėl fizikos dėsnių.
Nelaimės įvyksta ir jei žmogus nesureaguoja į mašinisto duodamus garsinius signalus, nesidairo, neįvertina, kokiu greičiu traukinys juda“, – aiškino R.Šlenderis.
Kai kurias vietas pažymi ir specialiai
Kalbėdamas apie tai, ką siekiant užkirsti kelią nelaimėms būtų dar galima padaryti, saugumo užtikrinimo ir tyrimų vadovas sakė, kad „Lietuvos geležinkeliai“ šiuo klausimu dirba vertindami susikirtimo su pėsčiųjų ir automobilių takais vietas.
„Nustatomi prioritetai, kaip tos vietos galėtų būti gerinamos, tačiau pervažų ir susikirtimo taškų yra keli šimtai, todėl per vieną dieną jų pakeisti neįmanoma.
Taip pat labiausiai stengiamasi dirbti su žmonių sąmoningumu. Kai kurios pervažos yra pažymėtos atitinkamais sąmoningumo ženklais – yra ženklų su užrašu „Noriu, kad gyventum“, kur net su ausinukais eidami jaunuoliai juos pastebės. Visuomenė nori, kad žmonės gyventų.
Be techninių dalykų, atsižvelgdami į tai, kas taikoma pasaulyje, diegiame naujoves. Kaip minėjau, žmonės kartais negali įvertinti, kaip greitai link jų juda traukinys, todėl yra atitinkamų vietų, kur ryškia spalva, tam tikru atstumu yra nudažomi pabėgiai – važiuojant traukiniui jie po juo dingsta, ir tada žmogus pradeda suvokti, kaip greitai rieda traukinys.
Visuomenės ugdymui rengiame ir edukacinius pranešimus, juos taikome pagal auditoriją. Pastebime, kad dažnai jauni žmonės žino, kaip elgtis prie geležinkelio, tačiau trūksta pojūčio, kad tai yra aktualu. Mokome savo vaikus tinkamai pereiti gatvę stebint šviesoforą, mokome stovėti prie perėjos degant raudonam signalui, net jei automobiliai nevažiuoja, natūralu būtų to mokyti ir apie geležinkelį“, – kalbėjo pašnekovas.
Nelaimės traumuoja ir traukinių mašinistus
Bene liūdniausi nelaimių ant geležinkelių atvejai yra savižudybės. Pasak R.Šlenderio, labai liūdna, kad kai kurie žmonės savo gyvenime mato tokią išeitį, o tokios tragedijos paliečia ne tik žmonių artimuosius, bet ir traukinių mašinistus.
„Net ir padarius visus veiksmus, darbuotojui kartais tenka stebėti artėjantį tokį atvejį. Po to darbuotojų visada stengiamasi paklausti, ar jie gali tęsti kelionę, būna atvejų, kai to padaryti negali dėl sukrėtimo.
Juokauju, kad geriausia visą geležinkelį padaryti po žeme arba tokiame aukštyje, kur niekas neužliptų. Tačiau norint užkirsti kelią nelaimėms, svarbiausia yra sąmoninga ir teisingai apsisprendusi visuomenė“, – įsitikinęs „Lietuvos geležinkelių“ saugumo užtikrinimo ir tyrimų vadovas.
Suicidologijos tyrimų centro vadovas, psichologas Paulius Skruibis sutiko, kad tokios nelaimės traukinio mašinistui yra itin traumuojantis įvykis, nes dažnu atveju nieko neįmanoma padaryti – traukinys iš karto nesustoja.
„Kai kalbame apie psichologinius dalykus, yra labai dažnai vartojamas žodis trauma, tačiau čia yra trauma siaurąja prasme – kai žmogus susiduria su situacija, kuomet tiesiogiai jam arba stebimam žmogui yra grėsmė gyvybei.
Nebūtinai visą laiką, bet daliai žmonių, pamačius tokius įvykius, išsivysto potrauminis stresas. Tai labai nelengva būsena, kai žmogui sunku susikaupti, miegoti, atrodo, kad vėl tuoj pat kažkas gali atsitikti, jį persekioja žiaurūs vaizdai, garsai, galbūt jis sapnuoja košmarus.
Žmogui gali būti ne tik sunku ar nesinorėti užsiimti tuo pačiu – kartais labai stipriai sutrinka ir kasdienis jo gyvenimas.
Dažnai tokiose situacijose žmonės galvoja, kad valios pastangomis galima susikaupti ir nieko nejausti – deja, taip nepavyksta. Tokiu atveju netgi būtina ieškoti sveikatos specialistų pagalbos“, – dėstė P.Skruibis.
Psichologas akcentavo, kad specifiškai atgrasyti nuo tokių savižudybių yra sunku, o padėti galėtų visi dalykai, kurie tokių minčių turintiems žmonėms padeda apskritai.
„Labiausiai padėtų, jei apie tokius atvejus būtų pranešama kiek galima korektiškiau – nenurodant konkrečių vietų ar paties būdo. Iš mokslinių tyrimų žinome, kad kuo labiau kažkoks būdas yra akcentuojamas, padidėja jį pasirenkančių žmonių skaičius“, – P.Skruibis.
