Tėvai mergaitės pasigedo, kai ji išsiruošė į prekybos centrą ir stovėjo autobusų stotelėje. Moksleivę užkalbino nepažįstamas vyras, kuris nusivežė ją į garažą, esantį maždaug už pusės kilometro.
Šįkart paieška baigėsi greitai ir sėkmingai – kriminalistai nuo pirmųjų valandų užčiuopė siūlo galą, mat liudininkai įsidėmėjo labai retos rožinės spalvos pagrobėjo automobilį.
Mergaitę su pagrobėju jie aptiko Technikos gatvėje esančiame garaže. Moksleivė atsidūrė gydymo įstaigoje, o įtariamąjį teismas leido suimti trims mėnesiams.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) pareigūnai pernai gavo 395 pranešimus apie dingusius žmones – vidutiniškai daugiau kaip po vieną per parą. 2022 metais užfiksuoti 367 dingusieji. Pernai daugiausia žmonių Kauno apskrityje dingo balandžio, rugsėjo ir spalio mėnesiais, mažiausiai – sausį.
– Kokio masto problema policijos pareigūnams yra dingusių žmonių paieška? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo Kauno AVPK viršininko pavaduotojo Dariaus Pliavgos.
– Žmonės dingsta nuolat, skaičiai nemažėja, o tokius atvejus galima suskirstyti į kelias grupes.
Nepilnamečiai sudaro daugiau kaip pusę visų dingusiųjų, tačiau jų paieškų baigtis dažniausiai būna geriausia. Paaugliai patys grįžta į namus arba juos greitai suranda policijos pareigūnai.
Garbaus amžiaus, sunkiomis ligomis sergantys žmonės gali prarasti orientaciją tiesiog išėję pasivaikščioti ir negali grįžti namo.
Dar viena dingusiųjų dalis – išvykę į užsienį ir ryšį su artimaisiais praradę žmonės.
Nustačius paieškų kryptį galime imtis darbų, kuriuos turime atlikti tuo konkrečiu atveju. Jeigu žmogus dingo išėjęs grybauti, liudininkų paieška turbūt menkai padės, labiau pravers dronas ar sraigtasparnis.
– Kaip nustatote paieškų kryptį ir kokių veiksmų imatės pirmiausia?
– Pagrindinę paieškų kryptį nustatome labai greitai – dažniausiai per valandą po pranešimo gavimo. Labai svarbūs pirminiai tyrimo veiksmai.
Kai turime pagrindo manyti, kad žmogus galėjo tapti nusikaltimo auka, labai svarbi įvykio vietos apžiūra ir pranešusiųjų apklausa. Tai padeda išsiaiškinti svarbiausias aplinkybes.
Tuomet prasideda matomas ir nematomas darbas. Būtina atlikti pirminius veiksmus – užklausti medicinos įstaigas, nustatyti paskutinę užfiksuotą telefono buvimo vietą, peržiūrime paskutinius įrašus socialiniuose tinkluose, vaizdo kamerų įrašus. Nepadarę šių darbų pareigūnai nežino, kaip ieškoti žmogaus.
Žmogus visada palieka pėdsakus. Jeigu artimieji tiksliai ir teisingai išdėsto visas aplinkybes, nurodo dingusiojo įpročius, savybes, dažniausiai teisingai pasirenkame kryptį ir iškart ją tikriname. Sunkesnis kelias – gauti daugiau reikiamos informacijos. Tuomet didiname versijų ratą, vėl jas tikriname ir dažniausiai randame dingusįjį, tik ilgiau užtrunkame.
– Kaip dažnai ir dėl kokių priežasčių nepataikote nuspėti teisingos krypties?
– Jeigu žmonės mus suklaidina, pateikia neteisingus duomenis, užtrunkame. Pamenu atvejį, kai ieškojome dingusio nepilnamečio. Tėvai įtikinėjo, jog jis turėtų būti Kaune, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vaikinas išsiruošė į Rygą. Jo kelionės kryptį išsiaiškinome autobusų stotyje patikrinę bilietų pardavimą.
Kiekviena byla yra skirtinga ir nėra vieno recepto, kaip elgtis. Kai manome, kad žmogui gali grėsti pavojus, sekame karštais pėdsakais. Jeigu jis galėjo nuskęsti, kviečiame į pagalbą gelbėtojus.
Jeigu paauglys bėga iš namų šeštą kartą, mes taip pat jo ieškome, tačiau kitaip – tikriname žinomus adresus, ir paieška būna paprastesnė. Visada sunkiausi pirmieji kartai, nes tėvai patiria šoką ir gali suklaidinti ne iš blogos valios, o tiesiog neturėdami tikslios informacijos.
Kai didelės teritorijos apžiūrai reikia labai didelių pajėgų, mums padeda savanoriai iš įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pamenu Kauno rajone dingusį senolį. Padėti sutiko didelis savanorių būrys. Senolį aptikome įklimpusį pelkėje ir parvežėme namo.
– Ar dažnai paieškų gijos nuveda į užsienį?
– Lietuviai mėgsta keliauti po pasaulį, tačiau kartais pasirenka neįprastus būdus. Artimieji buvo pasigedę kauniečio, kuris pėsčiomis išėjo į Lenkiją. Žmogus žingsniavo visai basas. Lenkijos policijos pareigūnai atvežė jį iki sienos, o ten mes pasiėmėme.
Dažnai lietuviai keliauja į užsienį užsidirbti, tačiau ten neįsitvirtina. Neseniai lankiausi Jungtinėje Karalystėje ir iš vietos lietuvių bendruomenės atstovų išgirdau daugybę blogų atvejų. Žmonės kartais tiesiog negali nusipirkti net telefono kortelės, kad susisiektų su artimaisiais, arba gėdijasi pasakyti apie nesėkmes, tikisi, kad reikalai pasitaisys.
Dalis žmonių būdami užsienyje dėl ūmaus sveikatos sutrikimo ar nelaimingo atsitikimo atsiduria gydymo įstaigoje ir tiesiog negali susisiekti su artimaisiais. Tokiais atvejais bent jau iš kolegų Europos Sąjungos šalyse gauti informacijos nėra sudėtinga.
– Kaip dažnai pasitaiko atvejų su tragiška baigtimi?
– Labiausiai įsimena būtent blogieji atvejai. Mano tarnybos istorijoje buvo tik 2–3 tokie tragiški atsitikimai. Pamenu atvejį Panevėžyje, kai du jaunuoliai automobilio bagažinėje sudegino studentę. Kitą kartą Panevėžio rajone mergina buvo išviliota nusikaltėlių, apsimetusių policijos pareigūnais. Jie auką taip pat nužudė ir sudegino.
– Ar dažnai pasitaiko atvejų, kad išvis nerandate dingusių žmonių?
– Labai mažai, pavieniai atvejai per kelis dešimtmečius. Tokiu atveju žmogus būna paskelbtas mirusiu, tačiau pasitaiko atvejų, kai žmogus atsiranda net po kelerių metų.
Vienas vyras daugybę metų buvo išvykęs į Rusiją, kur gyveno kita pavarde. Turėjome įtarimų dėl jo gyvenamosios vietos, net užklausėme Rusijos pareigūnų, tačiau jie nepagelbėjo. Po kelerių metų šis žmogus grįžo į Lietuvą pasikeisti paso. Tik tuomet ir paaiškėjo, kad jis labai seniai ieškomas kaip dingęs be žinios.
