Portalui lrytas.lt A.Šildiajevas papasakojo, kaip žinią apie Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atleistą kariuomenės vadą Valerijų Zalužną pasitiko kariškiai, apie savo paties susitikimą su generolu ir ko galima tikėtis iš jį pakeitusio Oleksandro Syrskio.
– Esate karo instruktorius, rengiate karius Ukrainoje, todėl su jais praleidžiate daug laiko. Kaip kariškiai vertina V.Zelenskio sprendimą iš pareigų atleisti kariuomenės vadą V.Zalužną?
– Kariškiai yra skirstomi į pora kategorijų. Paprastam kareiviui yra visiškai vienodai, kas yra jo vadas generolas. Jį domina jo būrio vadas, skyriaus vadas, kuopos vadas, kad jis jais tikėtų, būtų kartu su jais. O kas yra viršutinis vadas, kartais žmonės ne tai, kad nežino, bet negalvoja apie tai.
Didelio skirtumo, kas vadovauja kariuomenei, šiuo metu absoliučiai nėra – ar O.Syrskis, ar V.Zalužnas, ar kas nors kitas. V.Zalužnas buvo vėliava. Toks gyvenimas, vėliavos keičiasi. Jo pasikeitimas bendroje situacijoje nelabai ką pakeis.
– Tai tarp karių kažkokių kataklizmų dėl šito pakeitimo nėra?
– Ne. Kiek bendravau su žmonėmis, absoliučiai niekas nepasikeitė. Žmonės yra suaugę, protingi, jie viską supranta, žino, kad kariuomenės vadas realiai nevadovauja. Viskam vadovauja (Generalinis) štabas ir operatyviniai karininkai.
Visi, kas kažkiek supranta apie karą, supranta, kas vyksta. O vieno žmogaus pakeitimas niekieno nedomina.
– Ką kariškiai kalbėdavo apie V.Zalužną? Viena vertus, teigiama, kad jis yra labai populiarus ir mėgstamas tiek visuomenės, tiek karių tarpe, tačiau pastaruoju metu pasigirsdavo ir kritikos jo pusėn, esą jis per daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose girdamasis, kaip viską daro, nors fronte tiek taktiniu, tiek strateginiu požiūriu mažai kas keitėsi. Be to, žiniasklaidoje skelbiama, kad kariškiai esą nepatenkinti rotacijomis fronto linijose, jiems nesudaroma proga pailsėti.
– Kai prieš keturis mėnesius buvau pačiame fronte, nepatikėsite, bet mes nė karto nekalbėjome apie karininką, kuris užima aukštesnį postą, nei brigados vadas. Visa kita yra ne mūsų kompetencija ir nuo tų sprendimų, kuriuos jie priiminėja, pas mus niekas nesikeičia. Aš buvau bataliono vado pavaduotojas, tai vienintelis žmogus, kuris mane domino, buvo brigados vadas.
Supraskite, kareiviai neturi laiko galvoti apie tai, kas vyksta labai aukštai. Kare laimima ne taktika, o strategija. O strategija tai yra resursai. Jeigu kariuomenės vadas neturi resursų, nuo jo niekas nepriklausys. Jei jis neturi kareivių, su kuriais galėtų atlikti rotaciją, jis jos ir nepadarys. Jei jis neturi artilerijos šaudmenų, jis jų ir neduos. Supraskite, paprastam kareiviui tai yra visiškai vienodai.
Daugiausia apie tai, kad V.Zalužnas yra labai didelis vadas, yra žurnalistų kalbos. Apie O.Syrskį niekas nekalbėjo, nors visą tą laiką frontui realiai vadovavo jis. Jis buvo Sausumos pajėgų vadas ir jis buvo atsakingas už visas operacijas. Viskas, kas buvo blogai, ir viskas, kas buvo gerai, irgi yra jo nuopelnai.
– O.Syrskis vadovavo Kyjivo gynybai tomis pirmosiomis lemtingomis dienomis. Ar jo patirtis pakankama tokioms pareigoms?
– Jo patirties per kalną užtenka tokioms pareigoms. Realiai bet kuris fronto vadas gali būti ir kariuomenės vadu. Kariuomenės vadas daugiau yra politinė pareigybė, nei operatyvinė. Sausumos pajėgų vadas, kuris buvo atsakingas už frontą, yra operatyvinis darbas – planavimas ir visa kita.
O kariuomenės vadas daugiau yra vėliava. Jis gali sugalvoti kažkokius strateginius punktus, bet įgyvendinti juos turės kitas Sausumos kariuomenės pajėgų vadas, kuris vadovaus frontui. Nedarykime iš vieno žmogaus stabo.
Nėra gerai, kai atsiranda kažkokia viena vėliava. Visi yra žmonės, jie padaro klaidų, todėl negalima sakyti, kad vienas visą laiką buvo geras, o kitas – ne.
V.Zalužną buvau sutikęs vieną kartą, jis kaip žmogus man padarė labai gerą įspūdį. O.Syrskio niekada nemačiau. Bet aš nesidomėjau nei vienu, nei kitu.
– Jeigu sakote, kad kariuomenės vadas yra daugiau vėliava, tai ar galima tikėtis kažkokių pokyčių karo eigoje?
– Karo eigoje pokyčius galima pamatyti ne pakeitus kariuomenės vadą, o turint strategiją. O strategija grindžiasi pajėgumais. O pajėgumai yra žmonės ir resursai. Žmonės irgi yra resursai. Yra resursai – galima daryti taktinius veiksmus, nėra resursų – nėra galimybės daryti taktinių veiksmų.
Viskas, kas dabar vyksta, vyksta tik Ukrainos karių heroizmo ir pasiaukojimo dėka. O daugiau, išskyrus operaciją Charkive, realiai nieko doro iš Ukrainos pusės šitam kare, neskaitant geros gynybos ir nerealaus ukrainiečių karių didvyriškumo, nebuvo.
– Iš esmės jūs nedramatizuojate šito pasikeitimo?
– Absoliučiai. Nieko čia neatsitiko. Iki savaitės laiko visi šnekės, po to viskas nutils. Gal ir savaitę nešnekės.
Viskas priklausys nuo to, kur eis ir ką veiks V.Zalužnas. Iš tikrųjų man būtų labai keista, ir žmonių požiūris į jį pasikeis, jeigu jis išeis į atsargą ir nieko nedarys, užsiims politika. Bet, kai rinkimai negalimi, vadinasi, politikos daryti irgi negali.
– Dabar nemažai kalbama apie tai, kad rinkimai gali įvykti, o juose V.Zalužnas gali mesti pirštinę V.Zelenskiui.
– Jis nieko negali, nes karo metu rinkimų nebus. Kol vyksta karas, rinkimų nebus. Rinkimai neįmanomi, kai milijonas žmonių yra kariuomenėje, dešimt milijonų – evakavosi kažkur į užsienį. Neįsivaizduoju, kaip kariuomenė, pavyzdžiui, mano batalionas, balsuotų.
Atimti iš kareivių balsavimo teisės negalima, kad jie eitų į kažkokias rinkimines apygardas, tai yra neįmanoma. Kad pas juos kažkas važiuos, irgi fiziškai neįmanoma. Užsienyje esantys ukrainiečiai gal ir galėtų dar kažkaip prabalsuoti. Bet labai abejoju.
Kai tavo žemėje vyksta karas, sunkiai įsivaizduoju vykstančius rinkimus.
– Kokį didžiausią V.Zalužno laimėjimą ar jo poveikį per tuos dvejus metus išskirtumėte?
– Jis buvo simpatiškas žmogus, tikėjo tuo, ką jis sako. Bet tikėjimas ir žinojimas yra skirtingi dalykai. Tik tiek galiu pasakyti.
