Reikia daug ugnies
Piromaniją psichiatrai vadina potraukio sutrikimu. „Žmogų apima nevaldomas potraukis kažką padeginėti“, - aiškina K. Daškevičius ir pabrėžia, kad tokie atvejai teismų psichiatrijos ir apskritai psichiatrijos praktikoje pasitaiko nedažnai – keletą kartų per metus.
Pasak teismų psichiatro, piromanas, padeginėdamas tam tikrus objektus ar daiktus, kartais jaučia labai didelį lytinį pasitenkinimą. „Būtent todėl ir kartojasi tie piromanijos priepuoliai – nes žmogui tai suteikia malonumą, lytinį pasitenkinimą“, - ligoni elgesį aiškina K. Daškevičius.
Pasak pašnekovo, piromanais jo praktikoje dažniau būdavo vyrai, moterų pasitaikydavo retai.
Tokio žmogaus artimieji, K. Daškevičiaus manymu, turėtų pastebėti polinkį dar prieš jam supleškinant ką nors rimto. Tačiau žaidimas su žiebtuvėliu, pavyzdžiui, sėdint už stalo ir padegant servetėlę, pasak teismų psichiatro, dar nebus piromanijos požymis.
„Paprastai jam reikia didesnio gaisro, daug ugnies, - sako jis. - Jeigu su žiebtuvėliu padegs smulkų daikčiuką, tai nesuteiks jam didelės aistros“.
Piromanai stengiasi sukelti didelį gaisrą – padega namus, tvartus.
Pastebėta, kad piromanų dažniau pasitaiko kaime, nei mieste. „Mieste galbūt sunkiau sukelti didelį gaisrą, o kaime – didesnė galimybė, kad tavęs nepastebės. Ten gyvena mažiau žmonių, yra atokiai stovinčių sodybų“, - svarsto K. Daškevičius.
Balsai iš kosmoso – ne piromanija
„Jie tą aistrą pastebi pas save, kai iš šalies žiūri į kokį nors gaisrą. Pajutę malonumą, po to patys bando tą daryti“, - aiškina psichiatras.
Tačiau toks polinkis neatsiranda bet kam. Pagrindas piromanijai gali būti organinės kilmės smegenų pažeidimas, tai gali nutikti po galvos smegenų traumų. Toks polinkis gali atsirasti ir kitų asmenybės sutrikimų fone.
D. Burneikio, tyrėjams kalbėjusio apie ateivių iš kosmoso nurodymus, atvejis, K. Daškevičiaus manymu, nesusijęs su piromanija: „Potraukis padeginėti gali būti susijęs ir su rimta psichikos liga ar sutrikimu, kaip šizofrenija. Žmogus gali padeginėti apimtas kliedesių, imperatyvinių klausos haliucinacijų, kurios liepia jam padeginėti. Tai jau nebus piromanija, o lėtinis psichikos sutrikimas, kur žmogaus veiksmus gali sąlygoti ūmi psichozė“.
Teismo psichiatrijos ekspertizė D. Burneikiui dar neatlikta. Atskirti, ar žmogus apsimetinėja patyręs haliucinacijas, ar iš tiesų jas patyrė, specialistui nėra sunku. „Ekspertai, psichiatrai turi darbo įgūdžius, kurie padeda jiems iššifruoti simuliantus“, - tikina K. Daškevičius.
Simuliuoti psichikos sutrikimą labai sudėtinga. Tai galima daryti vieną dieną, na, savaitę, bet daugiau jie tikrai negali ištverti, - aiškina jis. - Uždavus tam tikrus klausimus, labai greitai galia išsiaiškinti, ar žmogus simuliuoja, ar iš tikrųjų yra apimtas psichikos sutrikimų.
Simuliacijų būna ir atvirkštinių – psichikos ligoniai, nenorintys būti pripažinti tokiais, apsimeta esą sveiki, slepia savo psichikos sutrikimus. Tokie atvejai psichiatrų vadinami disimuliacija. Bet psichiatrai turi žinių ir būdų, kaip tą išsiaiškinti.
Ar D. Burneikis simuliuoja psichikos sutrikimą, bus įmanoma atsakyti tik po išsamių tyrimų.
