Žadėdami pagaminti nestandartinius baldus ir įvairias duris, bendrovę „Leoga“ įsigiję S. Linkevičiūtė ir L. Valinskas apgavo beveik pustrečio šimto žmonių visoje Lietuvoje – paimdavo avansą, o užsakytų gaminių pirkėjai taip ir nesulaukdavo. Nustatyta, kad tokiu būdų sukčiai iš žmonių pasisavino beveik 200 tūkst. litų.
Įmonę nusipirko sukčiavimui
Pernai Utenos rajono apylinkės teismas nustatė, kad L. Valinskas ir S. Linkevičiūtė kartu su dar vienu asmeniu nuo 2009 m. kovo iki tų pačių metų gruodžio apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – beveik 200 tūkst. litų.
2009 m. kovo mėnesį ši Utenos gyventojų pora, iš anksto žinodama, kad nevykdys jokios ūkinės komercinės veiklos, įsigijo Klaipėdoje registruotą įmonę „Leoga“. Ją naudojo neteisėtai veiklai – sukčiavimui nuslėpti.
Sukčiavimo modelis buvo paprastas: UAB „Leoga“ direktorė S. Linkevičiūtė bei prekybos direktorius L. Valinskas reguliariai skelbėsi įvairiuose regioniniuose laikraščiuose apie tai, kad gamina nestandartinius baldus ir visų tipų duris. Žadėjo darbus atlikti greitai, pigiai ir kokybiškai.
Solidžius verslininkus vaizduojantys uteniškiai nuvykdavo pas žmones, atsiliepusius į skelbimą, surašydavo pirkimo–pardavimo dokumentus, vieną egzempliorių palikdavo užsakovui. Iš nieko blogo neįtardavusių klientų jie paimdavo atitinkamo dydžio avansą.
Tačiau sutartu laiku prekių klientai nesulaukdavo, o avanso jiems uteniškiai negrąžindavo.
Kai žmonės ėmė kreiptis į vietos policijos komisariatus, pareigūnai iš pradžių sukčiavimo požymių neįžvelgė, siūlė dėl nepavykusių sandorių bylinėtis civiline tvarka. Tik tuomet, kai Utenos teisėsaugininkai, gavę iš karto kelių nukentėjusiųjų pareiškimus susidomėjo „Leogos“ veikla ir apie tai paviešino informaciją spaudoje bei kolegoms iš kitų Lietuvos vietovių, paaiškėjo šios nusikalstamos veiklos mąstai, juos užplūdo būriai nukentėjusiųjų.
Manoma, kad į S. Linkevičiūtės ir L. Valinsko pinkles pakliuvo bemaž pustrečio šimto žmonių iš Biržų, Utenos, Šakių, Plungės, Palangos, Šilutės, Anykščių, Kelmės, Rokiškio, Molėtų, Pasvalio, Švenčionių, Vilkaviškio, Prienų, Kupiškio, Raseinių rajonų. Nuteistieji iš šių nukentėjusiųjų pasisavino įvairiomis sumomis beveik 200 tūkst. litų.
Utenos rajono apylinkės teismas „Leogos“ vadovus L. Valinską, S. Linkevčiūtę ir pas juos dirbusią 33 metų uteniškę Giną Jupatovą pripažino kaltais. Pastaroji, auginanti tris mažamečius vaikus, buvo nubausta laisvės apribojimu 2 metams. O sugyventinių pora nuteista realia laisvės atėmimo bausme – L. Valinskui skirta 3 metų 9 mėn., o S. Linkevičiūtei – 3 metai 6 mėnesiai nelaisvės.
Nuosprendžio nepakeitė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs poros apeliacinius skundus ir bylos medžiagą, konstatavo, kad S. Linkevičiūtės ir L. Valinsko kaltė dėl sukčiavimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia.
Teismo įsitikinimu, nuteistųjų versija, dėstoma skunduose, jog jie, būdami įmonės akcininkai, vykdė įmonės veiklą ir jokios apgaulės pirkėjų atžvilgiu nenaudojo, paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą ir bylos faktines aplinkybes atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistųjų kaltę dėl sukčiavimo.
Nors dar po Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio L. Valinskas lrytas.lt tvirtino, jog dabar iš tiesų sąžiningai užsiima nestandartinių baldų prekyba, kai kurie faktai verčia įtarti, kad sugyventinių pora ir toliau nesikarto lengvo uždarbio sukčiaujant.
Avansą atgavo tik per teismą
Pernai spalio pabaigoje 73 metų pasvalietis Bernardas Šakėnas išgirdo malonią žinią. Pasvalio rajono apylinkės teismas patenkino jo civilinį ieškinį ir iš nestandartiniais baldais jo butą apstatyti pažadėjusių, tačiau sutarties taip ir neįvykdžiusių L. Valinsko ir S. Linkevičiūtės priteisė grąžinti iš pasvaliečio paimtą 2 tūkst. litų avansą, sumokėti 5 proc. metinių palūkanų ir atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas.
Kaip teismui ir lrytas.lt tuomet pasakojo B. Šakėnas, 2011 metais persikraustęs į kitą butą, jis sumanė įsigyti naujus baldus. Ieškodamas pigesnio varianto, jis vietos laikraštyje rado skelbimą apie nebrangiai gaminamus nestandartinius baldus ir išsikvietė meistrus.
Pas pasvalietį atvažiavo solidžios išvaizdos ponia (kaip vėliau po ilgų paieškų B. Šakėnas išsiaiškino – S. Linkevičiūtė) bei kažkoks vyras. Įtarimų jie nesukėlė – atsivežė įvairių katalogų, medžiagų pavyzdžių, viską kruopščiai išmatavo. Su S. Linkevičiūte buto šeimininkas sutarė, kad per 7 savaites jam bus pagaminti išsirinkti virtuvės, svetainės, prieškambario baldai. Visą užsakymą įvertinusi 9 tūkst. litų, viešnia dar padarė pensininkui 1 tūkst. litų nuolaidą ir paprašė 2 tūkst. litų avanso.
Gavusi avansą, baldininkų atstovė išrašė kvitą dėl paimtų pinigų, paliko baldų gamybos sutartį ir atsisveikino.
Sunerimo nesulaukęs baldų
B. Šakėnas sunerimo, kai besibaigiant sutartyje nurodytam 7 savaičių laikotarpiui iš baldininkų jokių žinių nesulaukė. Paskambinęs į Kaune įsikūrusią baldų gamybos įmonę „Currus“, ant kurios blanko buvo parašyta baldų gamybos sutartis, pasvalietis dar labiau išsigando – ten jam pareiškė, kad jokio užsakymo B. Šakėnui iš Pasvalio jie neatlieka.
Bandymai prisiskambinti laikraštyje išspausdintu baldų gamybą reklamuojančiu telefonu rezultatų nedavė – niekas ragelio nekėlė. Pradėjęs atidžiau tyrinėti avansą paėmusios moters paliktus dokumentus, B. Šakėnas ėmė save keikti už neapdairumą – viešnia buvo ant jų suraičiusi parašą, tačiau savo pavardės neužrašiusi.
Baimindamasis, kad 2 tūkst. litus įmetė kaip į balą, atkaklus pensinininkas ėmė kitais būdais ieškoti galų: nusprendė išsiaiškinti, kas į vietinį laikraštį davė skelbimą apie nestandartinių baldų gamybą.
Taip galiausiai jis išsiaiškino, kad skelbimus rajoniniuose laikraščiuose užsakė uteniškis L. Valinskas, o pas jį buvo atvažiavusi pastarojo gyvenimo draugė ir verslo partnerė S. Linkevičiūtė.
Sumanęs susirasti informacijos apie juos internete, pensininkas rado nemažai neigiamos informacijos – paaiškėjo, kad poros pavardės figūruoja poroje ikiteisminių tyrimų dėl didelės vertės turto pasisavinimo apgaulės būdu. Žmones iš visos Lietuvos L. Valinskas ir S. Linkevičiūtė mulkino panašiai: paimdavo avansą už nestandartinių baldų ar durų gamybą ir dingdavo.
Išsigandęs, kad gali papildyti sukčių aukų sąrašą, B. Šakėnas susirado L. Valinsko telefono numerį ir pareikalavo grąžinti avansą už laiku nepagamintus baldus. L. Valinskas iš pradžių jam aiškino, kad baldai bus pagaminti, bet kitoje įmonėje, nes „Currus“ neapsiėmė už tokią nedidelę kainą jų gaminti. Pensininkas, įtardamas apgaulę, nuo tokio pasiūlymo atsisakė ir pagrasino kreiptis į policiją. „Ką aš žinau, kur ir kokios kokybės baldus man jie būtų pagaminę. Kas atsakys, jei jie netrukus subyrės? Man šakalių krūvos nereikia“, – lrytas.lt sakė pasvalietis.
Bylą teisme laimėjo
Nesulaukęs iš L. Valinsko grąžinamų pinigų, B. Šakėnas kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Tačiau tenykščiai pareigūnai nusikaltimo neįžvelgė – nusprendę, kad tai tik kliento ir verslininko nesutarimas, patarė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
B. Šakėnas taip ir padarė. Į pirmuosius posėdžius Pasvalio rajono apylinkės teisme atsakovė – S. Linkevičiūtė neatvyko. Tuomet teismas ją nubaudė pinigine bauda, o atsakovu taip pat pripažino ir L. Valinską, tiesiogiai su B. Šakėnu bendravusiu dėl užsakytų baldų.
Uteniškių porelę pirmąkart teisme Pasvalyje atkaklus pensininkas pamatė tik spalio mėnesį. Jie pripažino savo kaltę dėl laiku neatlikto B. Šakėno užsakymo, tačiau bandė dalį atsakomybės suversti ir klientui. L. Valinsko teigimu, įvykdyti laiku užsakymo jie nespėjo, nes „Currus“ atsisakė pagaminti baldus už sutartą su pasvaliečiu kainą. O su pasiūlymu, kad baldus gamintų kiti gamintojai ir jie būtų pristatyti ne visi iš karto, ieškovas nesutiko.
„Mes jam spintą buvome atvežę, bet namuose neradome, o prisiskambinti negalėjome, nes telefonas buvo išjungtas“, – pasakojo teisme S. Linkevičiūtė. Ji teigė dirbanti su daugybe baldų gamintojų ir esą visiškai nesvarbu, kas būtų B. Šakėnui pagaminę baldus.
Nors atsakovai siūlė sudaryti taikos sutartį ir geranoriškai pažadėjo atlyginti B. Šakėnui padarytą žalą, šis taikytis su pora, kurią įtaria sukčiaujant, nesutiko. Spalio pabaigoje Pasvalio rajono apylinkės teismas pasvaliečio ieškinį patenkino ir iš L. Valinsko bei S. Linkevičūtės priteisė jam grąžinti 2 tūkst. litų avansą, sumokėti 5 tūkst. metinių palūkanų ir atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nors šiuo teismo sprendimu B. Šakėnas liko patenkintas, tačiau stebėjosi, kaip žmonės, kaltinami apgavę daugybę žmonių, galbūt nekliudomi toliau verčiasi panašia veikla.
Dangstėsi galvą apsiaustu
Nagrinėjant šią civilinę bylą teisme Pasvalyje pamatęs žurnalistus, L. Valinskas ir S. Linkevičiūtė elgėsi skirtingai. Pastaroji į bet kokius lrytas.lt ir „Lietuvos ryto televizijos“ žurnalistų klausimus atsakė tyla, o po teismo posėdžio gatve savo automobilio link pustekinė nuskubėjo galvą slėpdama po savo apsiaustu.
Tuo tarpu L. Valinskas bandė įtikinėti, kad B. Šakėnas – nežinantis ko nori klientas ir siūlėsi atvežti daugybės jų patenkintų klientų sąrašus.
„Tai buvo seni dalykai. Mes dabar sąžiningai dirbame, mūsų buhalterija tvarkinga“, – priminus apie ikiteisminius tyrimus dėl jo bei S. Linkevičiūtės nusikalstamos veiklos lrytas.lt sakė uteniškis. O paklaustas, ar atlygino nukentėjusiems žmonėms padarytą šimtątūkstantinę žalą, stengėsi nukreipti pokalbį kita linkme. Pavyzdžiui, pasakojo, kaip jų dabartiniam verslui trukdo neigiami atsiliepimai ir straipsniai internete.
Šiai sukčių porai iš Utenos netrukus teks dar kartą sėsti į teisiamųjų suolą. Utenos policijoje baigiamas ikiteisminis tyrimas dar vienoje baudžiamojoje byloje, kurioje jau kitos bendrovės – „Tenoma“ vadovai S. Linkevičiūtė ir L. Valinskas kaltinami pagal tokią pačią schemą iš 49 žmonių visoje Lietuvoje užvaldę 34 tūkst. litų.
