Apie paslaptingąjį „Saulės akmens“ vagį L.Milešką, iš kurio tyrėjai taip nieko ir neišgavo, nebuvo girdėti daugiau nei dešimt metų.
Vyras į viešumą vėl iškilo, kai pernai susiruošę atgauti prieš 11 metų per kratą iš jo paimtus keturis žiedus, rašo „Lietuvos rytas“.
Tada klaipėdietis ir sužinojo, kad senelio dovanoti du vertingiausi platinos žiedai su didelėmis gintaro inkrustacijomis policijoje pradingo.
44-erių L.Mileška daugiau negu pusę metų siekė, kad dėl žiedų vagystės būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet jo prašymas buvo atmestas.
Bet prieš porą savaičių skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas įžvelgė galimą policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnyba ir įpareigojo prokurorus ištirti žiedų dingimo aplinkybes.
„Abejoju, jog šie žiedai atsiras, bet noriu, kad kaltieji būtų nustatyti ir nubausti“, – teigė pats bausmės už „Saulės akmens“ vagystę išvengęs klaipėdietis.
Tyrėjams neprisipažino
L.Mileška skandalingai išgarsėjo po to, kai 2002 metų rugsėjo 9-ąją iš Palangos gintaro muziejaus pavogė išskirtinį 3 kilogramus ir 526 gramus sveriantį gintaro gabalą „Saulės akmuo“.
Europoje trečio pagal dydį apvalaus gintaro luito vagystė sukrėtė visą Lietuvą.
Tada į beveik milijonu litų įvertinto muziejaus eksponato paieškas buvo mestos gausios tyrėjų pajėgos, tačiau nei įtariamųjų, nei paties gintaro luito ilgai aptikti nepavyko.
Tyrimas jau buvo atsidūręs aklavietėje, bet po vagystės praėjus trims mėnesiams, susigundęs vienos televizijos paskelbta 20 tūkst. litų premija, L.Mileška gruodžio 6 dieną „Saulės akmenį“ pats atnešė į Gintaro muziejų.
Vyriškis visą laiką tvirtino, kad garsųjį gintaro luitą atsitiktinai surado prie šiukšlių konteinerių Klaipėdoje.
Tačiau netrukus suimtas 12 metų jaunesnis netikras jo brolis Laurynas Zavadskis tyrėjams papasakojo, kaip jie su broliu apvogė Gintaro muziejų Palangoje.
Po pusmečio L.Zavadskis buvo nuteistas už vagystę, o psichikos liga sergantis L.Mileška pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas priverstinai gydyti.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad L.Zavadskis tik talkino broliui, kuris viską suplanavo ir paslėpė grobį.
Kaip vagystė buvo sumanyta, kaip įvykdyta, tyrėjams taip ir liko nežinoma, nes L.Mileška iki šiol tylėjo.
Nemanė, kad prispaus brolį
„Dabar jau nebėra ko slėpti“, – paslaptingai šyptelėjo savo namuose Klaipėdos priemiestyje esančiuose Šernų soduose su „Lietuvos rytu“ susitikęs garsusis vagis.
– Kodėl neprisipažinote iškarto po sulaikymo? Juk jūsų brolis Laurynas vis vien viską tyrėjams papasakojo?
– Niekas nieko taip ir nebūtų sužinojęs. Nemaniau, kad taip lengvai prispaus brolį, ir jis viską išklos. Jei jis būtų tylėjęs, nebūtų ir pats sėdęs į kalėjimą.
– Tačiau tyrimo grupei vadovavęs tardytojas Sergejus Pelšas sakė, kad jūsų pasakojimo ir nereikėjo, nes viskas ir taip buvo įrodyta.
– Nieko jis neįrodė. Brolio tėvo namuose policija rado mano užsakytus katalogus apie gintarą, Lauryno batą su pade įstrigusiu rožės spygliu ir pagal pokalbių telefonu išklotines žinojo, kad mes tą rytą buvome Palangoje.
Na, ir kas iš to? Jeigu Laurynas būtų tylėjęs, šių įrodymų nebūtų pakakę jokiam teismui.
Gintaru aš domiuosi seniai, bato pade įstrigęs rožės spyglys nieko nesako, o Palangoje tą rytą buvo nemažai žmonių.
– Vadinasi, atidavęs „Saulės akmenį“ pats tyrėjus užvedėte ant brolio?
– Apie tai nepagalvojau. Maniau, kad Lauryno su vagyste jie niekaip nesusies. Jei būčiau anksčiau tai supratęs, gintarą būčiau grąžinęs kaip nors kitaip.
Gintarą vogė dėl pinigų
– Kaip šovė į galvą apvogti muziejų ir iš jo išnešti vertingiausią eksponatą?
– Man buvo nesuvokiama, kad Lietuvos kriminalinis pasaulis negali pavogti to, kas taip lengvai pasiekiama.
– Ar tai reiškia, kad jums to gintaro gabalo mažiausiai reikėjo, o vagystei ryžotės vien norėdamas įrodyti, jog tai padaryti lengva?
– Ne. Aš „Saulės akmenį“ vogiau dėl pinigų. Tai nusprendžiau padaryti pamatęs, kaip lengva jį paimti.
Rengėsi ilgai ir kruopščiai
– Ar jūsų nestabdė atsakomybės grėsmė? Turėjote suprasti, kad įkliuvęs ilgam sėstumėte į kalėjimą.
– Vagystę suplanavau taip, kad manęs pagauti buvo neįmanoma. Tuo buvau įsitikinęs. Juk manęs ir nepagavo, aš pats gintarą atnešiau.
– Koks buvo jūsų planas?
– Mano apskaičiavimais, po vagystės policija prie muziejaus galėjo atlėkti ne anksčiau kaip po penkių minučių.
Supratau, kad pavogti gintarą galima per minutę, nes patekti į muziejų nebuvo jokių sunkumų.
– Jei laiko turėjote pakankamai, kam jums reikėjo tokių sudėtingų papildomų apsaugos priemonių: skardos lakštų su didžiulėmis vinimis, ant kelio užverstų medžių ir ištemptų lynų?
– Norėjau apsidrausti. Policijos ekipažas iš Vytauto gatvės iki muziejaus galėjo atvažiuoti ir per porą minučių.
Dar keletą minučių policininkai turėjo sugaišti dėl pradurtų automobilio padangų, nuversto medžio ir ištiesto lyno.
– Prieš kiek laiko pradėjote planuoti šią vagystę?
– Prieš porą mėnesių. Iš pradžių porą naktų praleidau parke šalia Gintaro muziejaus.
Apsižiūrėjau kelius, įsitikinau, kad per naktį muziejaus sargas į lauką neišeina.
Bet dėl viso pikto dar nusprendžiau iš išorės užrakinti visas muziejaus duris.
Tada ir apskaičiavau, kiek reikės spynų muziejaus durims, varteliams į parką užrakinti.
Beje, pavogti „Saulės akmenį“ norėjau gerokai anksčiau, tačiau nutariau palaukti rudens, nes vasarą naktį po parką maklinėja nemažai studentų, moksleivių.
Tuomet supratau, kad įvykdyti operaciją reikia prasidėjus mokslo metams.
– Kaip užrakinote muziejaus duris?
– Durys atsidaro į išorę, todėl jas apnarpliojau lynais, o juos surakinau pakabinamosiomis spynomis.
– Kaip ruošėtės vagystei?
– Sugalvojęs planą apskaičiavau, kiek ir ko man reikės. Ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkau lyną, spynas, skardos lakštus.
Pagal skelbimą susiradęs suvirintoją užsakiau prie skardos privirinti stambias vinis.
– Jis nepasiteiravo, kam reikia tokio keisto daikto?
– Koks jam skirtumas? Jam buvo svarbu gauti pinigų už darbą.
– Parke iš nupjautų pušelių buvote susikalę kopėčias. Kodėl jomis nepasinaudojote?
– Kopėčių reikėjo, kad pasiekčiau antrame muziejaus aukšte esantį balkoną. Jų ilgį išmatavau iš akies.
Prieš kokias dvi savaites atokioje parko vietoje su Laurynu nupjovėme keletą medelių, bet sukalę kopėčias supratome, kad jos per sunkios, apie kilometrą iki muziejaus jų nenunešime.
– Kopėčias parke gaminote naktį?
– Ne, dieną. Naktį būtų sunku nuvažiuoti, grįžti. Juk miške kopėčias susikalėme per porą valandų.
– Ir nebijojote dieną pjauti medžių, darbuotis plaktukais.
– Mes visa tai darėme atokioje vietoje. Ten tie medeliai buvo dilbio storio, nukirtome juos per kelias minutes.
Vėliau paaiškėjo, kad tai bergždžias darbas, nes kopėčios yra per sunkios.
Tada naujas susikaliau namie. Kad būtų patogiau gabenti, jas pasidariau iš dviejų dalių, o varžtais suveržėme jau vagystės naktį prie muziejaus.
– Kaip kopėčias iš Šernų sodų atsivežėte į Palangą?
– Dar gerokai iki vagystės už 50 litų pasisamdėme krovinių gabenimo mikroautobusą, susikrovėme į jį kopėčias ir po metrą sukarpytus šešis skardos lakštus su vinimis.
Kad vinių nebūtų matyti, lakštus apvyniojome skudurais.
– Ar vairuotojas neklausė, kam jūs vežatės kopėčias?
– Tuomet Palangoje kaip tik buvo sudegęs kurhauzas.
Pats vairuotojas nusprendė, kad mes važiuojame remontuoti sudegusio pastato. Mums beliko tiktai pritarti. Atvažiavę prie parko kopėčias paslėpėme miške.
Apvogė per 20 sekundžių
– Kiek kainavo visas pasirengimas vagystei?
– Apie 200 litų.
– Kada Laurynas sužinojo apie jūsų sumanymą?
– Likus dviem savaitėms aš jam viską papasakojau, nes man reikėjo pagalbininko.
Dieną nuvažiavome prie muziejaus. Viską jam aprodžiau, papasakojau, ką reikės padaryti. Brolis sutiko man padėti.
– Kada į Palangą atvažiavote apvogti muziejaus?
– Iš vakaro. Pasivaikščiojome po Palangą, o kai sutemo, atėjome į parką.
– Muziejų apvogėte tik 4 valandą ryto. Kur taip ilgai užtrukote?
– Pradėjome jau po vidurnakčio. Nemažai laiko prireikė nupjauti prie kelio augančius medžius.
Rinkomės storesnius, kad policininkams sunkiau būtų juos pašalinti.
Pjovėme taip, kad jie virstų ant kelio. Medžiais ir po lapais paslėpta skarda užtvėrėme pagrindinį įvažiavimą į parką ir keliuką iš S.Dariaus ir S.Girėno gatvės.
– Kaip vyko pati vagystė?
– Kad išgirdęs garsus iš muziejaus kas nors neišlįstų, užrakinome visas duris.
Susimontavome kopėčias, atrėmėme jas į balkoną. Užlipęs į balkoną prie turėklo nusileisti į apačią pririšau virvę, kad sutaupyčiau laiko bėgant.
Patekęs į balkoną kirvuku išmušiau durų stiklą. Pradėjo kaukti signalizacija.
Nuo tada pradėjo tiksėti mano laikas. Įlipęs į vidų nubėgau prie vitrinos.
Kirvuku išmušiau vitrinos stiklą, paėmiau gintarą, įsikišau jį į ant peties nešiojamą maišelį, kirvį užsikišau už diržo ir virve nusliuogiau į apačią. Užtrukau apie 20 sekundžių.
Grobį užkasė kopose
– Išgirdusi signalizaciją sargė paskambino policijai ir pamaniusi, kad kažkas sugedo, pasakė, jog pavojaus nėra. Policija prie muziejaus atvažiavo tik po 17 minučių. Galėjote neskubėti?
– Vadinasi, visas pasirengimas buvo nereikalingas, o aš muziejų galėjau apvogti ir be Lauryno pagalbos.
Tačiau to niekas negalėjo numatyti, o aš turėjau maksimaliai apsidrausti.
– Ką darėte, kai „Saulės akmuo“ jau buvo jūsų rankose?
– Buvome sutarę, kad Laurynas bėgs prie jūros tilto ir lauks manęs.
Aš pats nulėkiau iki jūros ir, kad šunys neužuostų mano pėdsakų, kurį laiką vandeniu bridau tilto link.
Po to nuėjau į kopas ir užkasiau „Saulės akmenį“.
– Kodėl jo neišsivežėte iš karto? Ar nebijojote, kad vėliau neberasite, kur užkasėte vertingą grobį?
– Buvau numatęs, kad policijos pareigūnai gali tikrinti tą rytą iš autobusų stoties išvykstančių keleivių daiktus.
O gintarą užkasiau prie didoko medžio, gerai jį įsiminiau.
Dieną pamiegojęs namie, vakarop atvažiavau į Palangą, išsikasiau „Saulės akmenį“ ir, įkišęs jį į medžiaginį maišelį, parsivežiau autobusu.
Įdomu buvo – važiuojant per radiją buvo pranešta apie „Saulės akmens“ vagystę.
Tai išgirdęs šalia manęs sėdintis pagyvenęs žmogus ėmė aikčioti – jis juk negalėjo žinoti, kad tas į maišelį paslėptas „Saulės akmuo“ tuo metu buvo prigludęs jam prie kojos.
Klaida – rytą ieškoti alaus
– Kaip iš karto po vagystės grįžote namo?
– Autobusu. Prie jūros tilto susitikę su Laurynu nuėjome į centrą ir ten užsimanėme alaus, tačiau nežinojome, kur taip anksti jo galima gauti.
Iš savo mobiliųjų telefonų abu skambinome taksi, jis mus nuvežė į kažkokią naktinę parduotuvę, po to – į stotį.
Tai buvo klaida. Nereikėjo mums niekam skambinti – tada policija nebūtų įrodžiusi, kad mes tą rytą buvome Palangoje.
– Kur laikėte pavogtą „Saulės akmenį“?
– Iš pradžių apsidrausdamas jį užkasiau sode. Vėliau, kai viskas aprimo, išsikasiau ir parsinešiau į kambarį.
Matomoje vietoje nelaikiau, tačiau keletą kartų buvau jį išsitraukęs – pasidėdavau ant stalo ir grožėdavausi.
Norėjo gauti milijoną
– Ar iš anksto žinojote, kur dėsite pavogtą gintarą?
– Aš jį būčiau pardavęs už 200 tūkst. JAV dolerių. Vienas mano pažįstamas per tarpininkus turėjo ryšių su arabų šeichais.
Anksčiau buvau jam siūlęs rusiškų virdulių kolekciją. Tačiau jis sakė, kad jo partnerius sudomintų tik kokia nors muziejinė vertybė.
Tuomet man ir kilo mintis, kad šeichus tikrai turėtų sudominti „Saulės akmuo“. Kai gintarą jau turėjau, paskambinau savo pažįstamui ir pasiūliau jį pirkti už milijoną litų.
– Kaip reagavo tas pažįstamas, kai sužinojo, kad turite ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ieškomą vertybę?
– Normaliai. Tik sužinojęs norimą sumą paprašė laiko. Kai vėliau susitikome, jis pasakė, kad už gintarą gali pasiūlyti 200 tūkstančių dolerių. Tuo metu tai buvo 800 tūkst. litų.
Tačiau jis paprašė dviejų mėnesių – jam reikėjo laiko pinigams surinkti.
Aš sutikau. Sėdžiu ramiai namuose, per televiziją žiūriu žinias, girdžiu – vienas kanalas 20 tūkstančių litų premiją siūlo, o aš tik šypsausi ir laukiu savo 200 tūkst. dolerių.
Prie kapo – keisti vaizdiniai
– Kodėl tuomet nusprendėte grąžinti „Saulės akmenį“? Pažįstamas atsisakė pirkti?
– Ne, tai atskira istorija. Kai grąžinau gintarą, tie du mėnesiai dar nebuvo praėję.
Per tą laiką, kol laukiau, dažnai nuvažiuodavau į Lėbartų kapines prie 1997 metais mirusio savo tėvo Vitoldo Mileškos kapo.
Visą gyvenimą už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs tėvas buvo aktyvus sąjūdininkas, Klaipėdos darbininkų sąjungos vadovas.
Kartą stovėdamas prie kapo pagalvojau, o ką man pasakytų tėvas, sužinojęs, kad aš išskirtinę Lietuvos vertybę ketinu parduoti šeichams.
Prieš akis man iškilo vaizdiniai, kaip lietuvių tautiniais drabužiais aprengtos šeicho žmonos, rodydamos mano pavogtą Lietuvos vertybę, džiugina šeicho svečius.
Juk aš apiplėšiau savo tautą, o ne kokį banką. „Saulės akmuo“ yra visos tautos turtas ir jį aš pasiruošęs parduoti kažkokiems šeichams, o jie pasityčios iš lietuvių tautos.
Tada ir nusprendžiau jį grąžinti muziejui, o ne parduoti, kad ir už labai didelius pinigus.
– Bet atnešęs gintarą jūs vis vien norėjote gauti pažadėtą premiją.
– „Saulės akmenį“ grąžinau ne už pinigus.
Aš – buvęs verslininkas ir žinau, kad gintarą pardavęs kokiam kioskininkui būčiau gavęs kur kas daugiau.
Premijos norėjau tik už tos nakties vargą, kaip atlygį už visą sunkų pasirengimą.
Sena istorija tebeslegia
– Ar apie jūsų sprendimą žinojo brolis?
– Aš su niekuo nesitariau.
– O ką sakė jūsų pažįstamas, kuris jau rinko pinigus?
Ar nebijojote, kad supykęs jis įduos jus policijai?
– Kai jam paskambinau ir pasakiau, kad neparduodu, jis apstulbo. Tačiau aš jo neapgavau.
Paprasčiausiai likus porai savaičių atšaukiau sandėrį. Jei būčiau atsisakęs parduoti jau atnešus pinigus, tuomet būčiau buvęs kaltas.
– Ar po to dar bendravote su savo pažįstamu?
– Po to skambučio visus ryšius su juo nutraukiau ir nieko apie jį nežinau.
– Kam jums reikėjo užsieninių katalogų apie gintarą? Juk radę juos tyrėjai ir susidomėjo jūsų broliu.
– Čia dar viena mano klaida. „Saulės akmenį“ norėjau parduoti pateikęs įrodymų, kad jis yra visame pasaulyje žinoma vertybė. Norėjau gintarą atiduoti su savotišku prekės ženklu.
Visiškai negalvojau, kad dėl to policija užkabins Lauryną.
– Ar grįžęs iš areštinės kalbėjote su juo apie vagystę?
– Ši tema mums nėra maloni ir jos nelietėme.
– Kur dabar Laurynas?
– Grįžęs iš kalėjimo jis čia kurį laiką pasitrynė, po to išvažiavo uždarbiauti į užsienį.
– Žinodamas, kuo viskas galų gale baigėsi, ar dabar nesigailite dėl savo sumanymo pavogti „Saulės akmenį“?
– Be abejo, geriau būtų buvę gyventi be šios istorijos.
Laurynas nebūtų sėdėjęs kalėjime, aš nebūčiau pusmečio praleidęs Švėkšnos ligoninėje.
Atėjęs prie tėvo kapo dažnai pagalvoju, kad nesu vertas atsigulti šalia jo. Jis visą širdį atidavė Lietuvai, o aš ją apvogiau.
Guodžia tik tai, jog pavogtą vertybę grąžinau.
Galėjau „Saulės akmenį“ palikti kur nors prie muziejaus ir likti nežinomas. Bet nebuvau garantuotas, kad kas nors jo nepasisavins. Todėl norėjau būti tikras, kad gintaras tikrai grįžo valstybei.
Unikalų gintarą vogė du kartus
* „Saulės akmuo“ buvo pavogtas du kartus, bet abu kartus sugrįžo į Gintaro muziejų.
* Pirmą kartą „Saulės akmuo“ buvo pradingęs 1990 metų lapkričio 3 dieną. Be jo, tuomet iš Gintaro muziejaus buvo pavogti dar 75 gintaro gabalai.
* Nusikaltimą įvykdė muziejaus patalpose iš vakaro pasislėpę vagys. Įveikę nesudėtingą signalizaciją, nusikaltėliai išnešė vertingiausią kolekciją.
* Vagys įkliuvo po metų, kai pradėjo ieškoti pirkėjo pavogtam gintarui. Pas juos buvo rasti ir pagrobti gintaro gabalai.
* Vaiko galvos dydžio apvalios formos gintaro luitas „Saulės akmuo“ yra unikalus visame pasaulyje ir sveria 3 kilogramus 526 gramus. Po antrosios vagystės prieš daugiau nei 10 metų ekspertų jis buvo įvertintas 850 tūkst. litų.
* Tai trečias pagal dydį žinomas gintaro gabalas Europoje.
* Už lietuviškąjį „Saulės akmenį“ didesnį gintaro luitą – 9 kilogramų 750 gramų – turi Vokietija. Antras pagal dydį gintaro gabalas yra Kaliningrade. Jis sveria 4 kilogramus 260 gramų.
* Didžiausią Lietuvoje esantį gintaro gabalą Nacionaliniam dailės muziejui 1969 metais padovanojęs dabar jau miręs kaunietis liaudies meistras Kostas Toleikis. Iš Kaliningrado parsivežtą gintarą jis ir pavadino „Saulės akmeniu“.
* Gintaro muziejus turi dar 20 anksčiau fonduose saugotų retų gintaro eksponatų. Vienas jų – išskirtinės formos gintaro gabalas, pavadintas „Lietuva“. Jis yra didesnis ir unikalumu nė kiek nenusileidžia vagystėmis išgarsėjusiam „Saulės akmeniui“. Tačiau didesnė „Lietuva“ už „Saulės akmenį“ yra 126 gramais lengvesnė.
