Buvęs policijos pareigūnas V.Karalius ilgai laikytas ne tik kontrabandos karaliumi, bet ir vienu mįslingiausių Lietuvos nusikalstamo pasaulio veikėjų. Tyla buvo pagrindinis jo skydas.
„Lietuvos rytui“ pavyko prakalbinti įtariamą nusikaltėlių šulą. Paaiškėjo, kad ir įkliuvę karaliai elgiasi kaip ir visi mirtingieji – labiausiai kaltina kitus.
– Kaip pasijutote prieš kelias dienas išgirdęs Kriminalinės policijos biuro pareigūnų pareiškimą, kad demaskuota tikrojo kontrabandos karaliaus – M.Taraškevičiaus grupuotė? Ar neplyšta širdis, kad esate nukarūnuotas?
– Mane iškart apėmė depresija, naktį vos užmigau. Juokauju.
Jei rimtai – tą kontrabandos karaliaus etiketę man priklijavo žurnalistai. Ir mano pavardė tam titului labai tiko. Juk Ievos Simonaitytės garsiojo romano pagrindinis herojus Vilius Karalius buvo kontrabandininkas.
Net jeigu už gryną pinigą priimtume visus pareikštus kaltinimus, man dar toli iki karaliaus. Beje, taip baisiai, kaip buvo pasielgta su manimi, su karaliumi niekas nesielgtų.
– Ką turite galvoje?
– Tarp kontrabanda kaltinamų asmenų aš Europoje, ko gero, ilgiausiai – beveik pusketvirtų metų – praleidęs už grotų be teismo nuosprendžio.
Tačiau man labiausiai gaila ne prarastos laisvės, o sužlugdytos santuokos. Prokuroro Justo Lauciaus, aukštesnių prokurorų ir teismų sprendimais dvejus metus negalėjau gauti jokios žinios apie žmoną, išskyrus cenzūruojamus ir dvi savaites keliavusius laiškus. O galiausiai buvau su ja išskirtas be mano sutikimo.
– Buvusi jūsų žmona Kristina dabar sukūrė naują šeimą, augina mažą vaiką. Kuo dėtas prokuroras, jei ji sutiko kitą žmogų?
– Aš jos nekaltinu – žmogaus jausmai ir kantrybė turi ribas. Ką žmonai reikėjo galvoti, kai iš prokuroro J.Lauciaus girdėdavo, kad jos vyrui gresia įkalinimas iki gyvos galvos?
Bet koks žmogus po tokių žodžių gali palūžti. Ypač tada, kai dvejus metus neleidžiama ne tik pasimatyti, bet net ir pakalbėti telefonu. Visą tą laiką man buvo uždrausta bendrauti ne tik su žmona, bet ir su motina, sūnumi, mažamete dukra.
– Ar bandėte apskųsti prokuroro sprendimus?
– Žinoma, skundžiau. Tačiau visi mano skundai buvo atmesti.
– Ar buvo staigmena, kai po beveik dvejų metų izoliacijos gavote teismo pranešimą, kad žmona nori su jumis skirtis?
– Iškart teismui parašiau prašymą, kad skyrybų proceso posėdis vyktų tik man dalyvaujant. Tikėjausi bent teismo salėje pamatyti žmoną.
Tačiau bylą nagrinėjusiai teisėjai tai nerūpėjo – buvau išskirtas už akių, į santuokos nutraukimo teismo posėdį manęs niekas iš Lukiškių kalėjimo neatvežė.
– Ar bandėte aiškintis, kodėl teisėja taip pasielgė?
– Viskas buvo surašyta man atsiųstoje teismo nutartyje. Ten teigiama, kad šaukimas man buvo išsiųstas į kalinimo įstaigą, tačiau aš neatvykau. Gal teisėjai pasirodė, kad kalėjimas – bendrabutis, iš kurio bet kada gali išeiti?
– Bet šį sprendimą dar buvo galima skųsti.
– Aš ir apskundžiau. Ir apeliacinės instancijos teismas panaikino nutartį – buvo konstatuota, kad nebuvo galima nutraukti suimto asmens santuokos nesudarius jam galimybės dalyvauti procese.
– Tačiau vėliau vis dėlto išsiskyrėte?
– Taip, nes esant tokiai nežinomybei, neturint galimybės bendrauti šeimos išsaugoti neįmanoma. Nebuvo tikslo prieštarauti ir viską išsprendėme taikos sutartimi.
– Gal skyrybas paskatino jūsų žmonos tėvas – buvęs įtakingas Lazdijų teismo pirmininkas, teisėjų tarybos narys Arvydas Gudas? Juk būtent dėl jūsų jis prieš kelerius metus prarado darbą ir galimybę kilti karjeros laiptais.
– Nemanau. Po to vadinamojo teisėjų skandalo tuometis mano uošvis iš tiesų jautė nuoskaudą.
Tačiau nebuvo taip, kad visai nutrauktų santykius su manimi. Jis puikiai suprato, kad tas skandalas buvo gerokai išpūstas. Tas pats prokuroras J.Laucius iš pradžių nemanė, kad mano ir tuomečių teismų pirmininkų veiksmuose yra nusikaltimo sudėties. Tik vėliau kažkodėl šio prokuroro nuomonė pasikeitė.
– Skundžiatės, kad jūsų atžvilgiu buvo naudojama pernelyg daug prievartos.
Tačiau negi tikėjotės, kad būsite paglostytas – juk esate kaltinamas ne tik kontrabanda, bet ir nusikalstamo susivienijimo organizavimu?
– Labiausiai mane apstulbino suėmimo trukmė. 2009 metais mano atžvilgiu baigtoje pirmojoje byloje buvau suimtas dvejus metus ir 20 dienų, o nuosprendžiu paskirta dvejų metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Tad beveik visą bausmę atlikau kalėjimo režimo sąlygomis, kurios yra daug sunkesnės negu pataisos namuose. Dabartinėje – antrojoje – byloje be teismo nuosprendžio kalėjime praleidau beveik pusketvirtų metų.
– Manote, kad tokios griežtos priemonės prieš jus – prokuroro J.Lauciaus nuopelnas?
– Dalį kaltės prisiimu sau – juk nebūna ugnies be dūmų. Tačiau manau, kad prokurorui J.Lauciui neturėjo būti patikėta vadovauti šiam tyrimui.
Juk šis prokuroras pirmojoje savo byloje nespėjo grįžti iš atostogų ir pavėlavo apskųsti teismo nuosprendį, kuriuo buvo nepatenkintas. Tad dabar nėrėsi iš kailio norėdamas reabilituotis.
Manau, jog J.Laucius mano atžvilgiu buvo neobjektyvus, kūrė įvairias dirbtines procesines situacijas, kad tik pasunkintų mano padėtį. Būtent šis prokuroras inicijavo ikiteisminį tyrimą prieš mano sūnų Edgarą, reiškė nepagrįstus įtarimus net mano tuometei žmonai, kad tik turėtų dingstį neleisti man pasimatyti ar bent pasikalbėti telefonu su artimais žmonėmis.
– Nors teismas prieš kelias savaites visiškai išteisino jūsų sūnų dėl neteisėto praturtėjimo, daug kam liko abejonių. Ar jums pačiam ne keista, kad jaunas žmogus per trumpą laiką gali sukaupti daugiau kaip 7 milijonų litų vertės turto? Ar ne akivaizdu, kad visa tai – iš tėvo kontrabandos?
– Iš pradžių pareigūnai taip bandė ir pavaizduoti. Areštuojant sūnaus turtą buvo nurodoma, kad jis viską įsigijo iš mano kontrabandinių pinigų.
Tačiau tokie teiginiai prieštaravo elementariai logikai – aš kaltinamas, kad kontrabanda verčiausi nuo 2009 metų, o sūnus savo pagrindinį turtą – namą Valakampiuose, patalpas Aludarių gatvėje ir automobilį – įsigijo dar 2006–2007 metais.
– Paaiškinkite, kaip jaunuolis gali per porą metų sąžiningai uždirbti 7 milijonus litų?
– Nesuprantu, iš kur ištraukti 7 milijonai litų. Juk jeigu jūs iš banko imate paskolą ir perkate butą už pusę milijono, ar tai reiškia, kad turite pusę milijono verto turto? Panašiai buvo ir mano sūnui. Už namą Valakampiuose jis tuomečiam Alytaus merui Česlovui Daugėlai sumokėjo 400 tūkstančių litų avansą, o likusi dalis – 6 milijonai litų – turėjo būti sumokėta per trejus metus.
Panašiai buvo ir dėl patalpų Aludarių gatvėje. Jos kainavo 700 tūkstančių litų, tačiau sūnus sumokėjo tik pradinį įnašą – 70 tūkstančių.
Likusius pardavėjams pervedė bankas kaip suteiktą paskolą. Mano sūnų išteisinęs teismas nustatė, kad šiems objektams įsigyti jis turėjo daugiau nei milijoną litų legalių pinigų.
– Tačiau kaip jis tikėjosi gauti likusius milijonus, kad galutinai atsiskaitytų už įsigytą turtą ir grąžintų paskolą bankui?
– Biuro patalpas jis buvo išnuomojęs. Šių nuomos pajamų jam visiškai užteko sumokėti įmokas bankui ir dar šiek tiek likdavo.
O namą pirko ne sau – tikėjosi netrukus jį pelningai parduoti, grąžinti likusią 6 milijonų litų skolą Č.Daugėlai ir dar uždirbti.
Buvo suradęs net pirkėją, kuris už šį namą siūlė 10 milijonų litų. Tačiau tuo metu prasidėjo krizė, ir sandoris neįvyko.
– Teigiate, kad nedavėte pinigų namui Valakampiuose, bet pats ten gyvenote, ne sūnus.
– Tas namas sūnui, dar nesukūrusiam šeimos, buvo per didelis, o man 2008 metais gimė duktė. Tad sūnus ir pasiūlė man persikelti į Valakampius, o jis pats įsikraustė į mano tuometės sutuoktinės butą.
Juk reikėjo ką nors su tuo namu daryti, kai avansas sumokėtas, o pirkėjų nėra – negi užkalsi langus lentomis ir paliksi likimo valiai?
Prieš mano sulaikymą vėl buvo atsiradusi viltis parduoti tą namą, tačiau jis buvo areštuotas, tad sandoris sužlugo.
– Tai kas dabar ten gyvena?
– Kadangi sūnus taip ir nesumokėjo likusių pinigų, namo nuosavybė grįžo Č.Daugėlai. Taip ir buvo numatyta pirkimo ir pardavimo sutartimi. Kiek žinau, dabar ten Č.Daugėla ir šeimininkauja.
– Galima suprasti, kad dėl jūsų sūnui iškeltos bylos jis prarado tą 400 tūkstančių litų įnašą?
– Ir ne tik tai. Iš varžytynių buvo parduotos biuro patalpos Aludarių gatvėje. Pirkėjas sumokėjo mažiau, negu buvo likęs negrąžintas skolos likutis bankui. Tad bankas dabar tą likutį turės išsireikalauti iš sūnaus. Kiek žinau, sūnus patirs daugiau negu milijono litų nuostolį.
– Bet juk minėjote, kad patalpos Aludarių gatvėje buvo išnuomotos.
– Taip, bet dėl prasidėjusių įvykių sūnus prarado galimybę jas nuomoti.
– 2011 metais išvažiavote iš ne kiekvienam turtuoliui įkandamo prabangaus namo Valakampiuose ir tą pačią dieną atsidūrėte kalėjime. Koks jausmas?
– Viską prisimenu kaip šiandien. Atsisveikinau su žmona ir išvažiavau į miesto centrą. Už Valakampių tilto mane sustabdė kelių policijos patruliai ir paprašė kelias minutes palaukti. Netrukus privažiavo mikroautobusas. Iš jo iššoko būrys kaukėtų pareigūnų ir ėmė automato buožėmis daužyti automobilio langą.
Išdaužti nepavyko, aš atidariau dureles, o langą daužęs „Aro“ kovotojas ištraukė mane iš mašinos, sudavė kelis smūgius. Vėliau kalėjime dar ilgai teko gydytis žaizdas. Nesu labai išrankus, bet Lukiškių kalėjime sąlygos – baisios.
Neseniai skaičiau, kaip į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykusi prezidentė Dalia Grybauskaitė piktinosi nežmoniškomis sąlygomis. Aš ten nebuvau, tačiau, kiek girdėjau iš kitų, Lukiškių kalėjimo sąlygos dar baisesnės.
Įsivaizduokite: rūsyje esančioje septynių kvadratinių metrų patalpoje gyvena 4–5 žmonės. Drėgmė tikrąja to žodžio prasme laužo kaulus, visi rūbai ir patalynė pelija.
Kartą per dieną veda pasivaikščioti į 20 kvadratinių metrų dydžio kiemelį, kuriame dažnai purvo – iki kelių. Į dušą – kartą per savaitę, ir tai ne ilgiau nei 15 minučių.
Susirgus prisišaukti gydytoją beveik neįmanoma: pagrindiniai vaistai kalėjime – paracetamolis ir analginas. Jie naudojami nuo visų ligų.
– Bent televizorių leidžia turėti?
– Televizorių leidžia, tačiau kas iš to? Juk kameroje rūsyje negalima turėti elektra maitinamo antenos stiprintuvo, o be jo rūsyje beveik nieko nerodo.
– Tačiau kalbama, kad Lukiškės – dar ne pati blogiausia vieta. Kai kurios komisariatų areštinės esą dar baisesnės.
– Maždaug prieš 10 metų, dar prieš pirmąją savo bylą, buvau nugabentas į Kaišiadorių policijos komisariato areštinę. Ten tikrai gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos.
Kameroje, kur mane laikė, nebuvo nei vandens, nei kuo užsikloti ar pasikloti. Pirmą parą visai negavau valgyti.
Kitą dieną policijos pareigūnai bandė mane pamaitinti, bet neturėjo nei lėkščių, nei šaukštų. Vietoj indų naudojau tuščią margarino indelį, kurį radau šiukšlių dėžėje.
– Ar buvo laikomasi įstatymo, kad jūsų, kaip buvusio policijos pareigūno, negalima įkalinti kartu su kriminaliniais nusikaltėliais?
– Taip, kalėjau su pareigūnais. Bet man iš tiesų nėra didelio skirtumo. Aš su visais sutardavau.
– Paprastai į ekonominiais nusikaltimais kaltinamus žmones žiūrima kiek kitaip nei į žmogžudžius ar prievartautojus.
– Iš esmės tokios suimtųjų kalinimo sąlygos yra visiems. Šiaip man labiausiai nepasisekė, kad tyrimui vadovauti buvo paskirtas prokuroras J.Laucius, kuris vėliau teismo sprendimu buvo nušalintas nuo mano bylos.
Teko girdėti, jog vos tik Muitinės kriminalinė tarnyba kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad mano atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, J.Laucius pats paprašė, kad ši byla būtų skirta jam.
– Jūs įsitikinęs, kad tik šio prokuroro dėka be nuosprendžio Lukiškėse praleidote beveik pusketvirtų metų?
– Įstatymai neleidžia įtariamojo iki teismo laikyti ilgiau kaip 18 mėnesių.
Kad aš negalėčiau išeiti iš Lukiškių, J.Laucius sugalvojo procesinį triuką, kurį naudojo ir pirmojoje mano byloje, – jis iš mūsų ikiteisminio tyrimo atskyrė keletą epizodų ir perdavė teismui.
Byla pateko pas Vilniaus apygardos teismo teisėją Artūrą Šumską. Šis teisėjas 2012 metų spalio 5 dieną, likus dienai iki minėto 18 mėnesių termino, pratęsė mano suėmimą ir iškart nusišalino nuo bylos, nes mano atžvilgiu buvo sankcionavęs operatyvines priemones. Ar ne keista logika – teisėjas neturi teisės nagrinėti bylos, o suimti gali.
Dėl daug svarbesnių priežasčių vėliau nusišalinti privalėjo iš A.Šumsko bylą perėmusi teisėja Vitalija Norkūnaitė.
Jos brolis Gedgaudas Norkūnas – J.Lauciaus kolega Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, o brolio sutuoktinė Daiva Norkūnienė – Muitinės kriminalinės tarnybos tyrėja, tyrusi mano bylą.
Taip susiklostė, jog teisėja V.Norkūnaitė turėjo galimybę vertinti savo svainės atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų pagrįstumą. Tačiau ji net nematė pagrindo nusišalinti.
– Gal jums tik atrodo, jog pirmoji byla buvo išskirta tik tam, kad jus supūdytų kalėjime? Gal tai buvo būtina padaryti?
– Kad bylų išskyrimas buvo nelogiškas, neseniai patvirtino ir abi bylas vėl į vieną sujungęs teismas, kuris pradėjo nagrinėti pagrindinę bylą.
Susidarė toks paradoksas, kad aš abiejose bylose kaltinamas dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir dalyvavimo jame. Didžioji dalis kaltinamųjų, liudytojų abiejose bylose – tie patys.
Taigi jeigu pirmojoje J.Lauciaus išskirtoje byloje būčiau pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo, likusioje, pagrindinėje, byloje už tą patį būčiau teisiamas antrą kartą.
– Šiuo metu nagrinėjamoje jau sujungtoje byloje teigiama, kad jūsų vadovaujama nusikalstama grupuotė Lietuvai padarė 35 milijonų litų žalą.
Ar nesijaučiate kaltas, kad dėl tokių kaip jūs Lietuvos žmonės gauna vienus mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, o pensininkai vos gali sudurti galą su galu?
– Su tokiu požiūriu susidūriau net ir kalėjime. Iš kai kurių kameros kolegų ar prižiūrėtojų žodžių suprasdavau, kad vos ne aš kaltas, jog jie blogai gyvena. Tačiau aš nesuprantu, kaip skaičiuojama ta žala Lietuvai.
Net jeigu ir visi prokuroro pateikti kaltinimai pasitvirtintų, žalą turėtų skaičiuoti ne Lietuva, o Lenkija ir Vokietija.
Vadeiva apsimetė ligoniu
* Kriminalistų naujuoju kontrabandos karaliumi pavadintas 37 metų vilnietis M.Taraškevičius, pravarde Marekas, buvo subūręs stiprią grupuotę.
* Šią savaitę šios grupuotės bylą teismui perdavę pareigūnai ne kartą minėjo, kad gudrumu ir užmojais šie nusikaltėliai pralenkė V.Karalių ir jo bendrininkus.
* M.Taraškevičiaus ir jo bendrininko V.Mačiulaičio suburtos grupuotės gabentų cigarečių vertė – apie 40 milijonų litų. Valstybė šiems kontrabandininkams yra pareiškusi per 23 milijonų litų ieškinį.
* Vien Lietuvoje buvo sulaikyta 19 vilkikų su kontrabandinėmis cigaretėmis iš Rusijos ir Baltarusijos, kurių vertė – apie 23 milijonus litų. Dar 12 krovinių buvo sulaikyta kaimyninėse valstybėse.
* 2007 metų viduryje Lietuvoje suburta grupuotė iki 2011 metų lapkričio veikė Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Olandijoje, Vokietijoje.
* Byloje teigiama, kad šios grupuotės nariai Lietuvoje įsigijo keliolika krovinių gabenimo įmonių, kelias dešimtis vilkikų, kurie į kitas šalis išvažiuodavo su suklastotais valstybiniais numeriais. Vilkikų puspriekabėse buvo įrengtos slėptuvės. Dalis cigarečių buvo gabenama naudojant medienos krovinių muliažus.
* Mareko, kaip ir V.Karaliaus, grupuotei talkino nemažai pareigūnų. Eiliniai muitinės darbuotojai tyčia aplaidžiai tikrindavo jiems priklausančius krovinius. Vienas buvęs Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnas kontrabandininkams teikdavo informaciją apie galimus patikrinimus.
* Nustatyta, kad grupuotės narius konsultavo advokatai. Jiems padėti išvengti atsakomybės bandė ir viena teisėja. Šiuos atvejus aiškinosi Specialiųjų tyrimų tarnyba.
* Teigiama, kad M.Taraškevičiaus suburti nusikaltėliai gabeno ne tik cigaretes, bet ir medžiagas, skirtas narkotikams gaminti. Teigiama, kad grupuotė įvežė ir kitiems asmenims pardavė narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) už 1,4 milijono eurų.
* Nors M.Taraškevičius ir jo bendražygiai vengdavo viešumos, jie mėgavosi prabanga. Per kratas pareigūnai paėmė didžiulį kiekį grynųjų pinigų, o tikrindami grupuotės vadeivų namus pasijuto lyg muziejuje.
* Pareigūnus stebino ir jų nuotraukos. M.Taraškevičius ir jo bičiuliai pozuodavo apsidėję eurų ir dolerių kupiūromis, įsiamžino su ginklais. Jie plaukiojo prabangiomis jachtomis ir važinėjo naujais automobiliais.
* M.Taraškevičiaus namai sostinės Kolektyvo gatvėje buvo tapę nusikaltėlių susibūrimo vieta. Žaibiškai parduotuves kraustydavę vagys jam pristatydavo savo grobį, o jo pirkti atvažiuodavo pažįstami ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos.
* M.Taraškevičiaus namus nusikaltėlių pasaulio atstovai vadindavo „supermarketu Popikas“, nes į juos iš parduotuvių vogtų daiktų pristatydavo geriausiu Vilniaus vagimi laikomas O.Popovas, pravarde Popikas.
* Kai pareigūnai sulaikė kontrabandininkų grupuotę, medicinos ekspertai netikėtai nusprendė, kad M.Taraškevičius nepakaltinamas ir negali būti teisiamas. Grupuotės vadeiva staiga pasveiko teismui nušalinus jį tyrusius ekspertus.
Policininkas tapo kontrabandininku
* V.Karalius (nuotr.) – buvęs Lazdijų policininkas. Policijoje jis dirbo apie 20 metų ir iš darbo išėjo dėl sveikatos problemų, todėl iki šiol gauna valstybinę pensiją.
* Policijoje ir kitose teisėsaugos tarnybose ryšių turėjęs V.Karalius perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo bene garsiausiu Lietuvos kontrabandininku.
* Jo ryšius su teisėsaugos pareigūnais sustiprino ir vedybos. 2003 metais V.Karalius vedė 16 metų jaunesnę Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko A.Gudo dukterį K.Gudaitę. Vestuvės įvyko Lukiškių tardymo izoliatoriuje, nes jaunikis tuomet jau buvo suimtas už kontrabandą.
* Į bėdą pakliuvęs V.Karalius prašė savo uošvio A.Gudo pasirūpinti, kad į laisvę būtų išleisti dėl kontrabandos gabenimo sulaikyti jo bendrininkai.
* Kai tai išsiaiškino Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai, už piktnaudžiavimą tarnyba į teisiamųjų suolą sėdo ne tik A.Gudas, bet ir tuomečiai Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkas D.Japertas ir Biržų rajono apylinkės teismo vadovė P.Linkevičienė.
* Teismų vadovai buvo išteisinti, o V.Karaliui už kišimąsi į teisėjo ir prokuroro darbą skirta 5725 litų bauda.
* Pirmą kartą už kontrabandą V.Karalius buvo nuteistas 2005 metais. Tuomet Vilniaus apygardos teismas (VAT) jam skyrė pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę ir iš karto paleido į laisvę. Tiek laiko jis išbuvo suimtas iki teismo.
* Tuomet V.Karalius ir jo bendražygis V.Petravičius buvo nuteisti už tai, kad 2002 metų vasarą į Lietuvą įvežė apie 1,5 mln. pakelių kontrabandinių cigarečių „Sovereign“.
* Kontrabanda buvo įvežta pasinaudojus legalia krovinių vežimo bendrove, o dokumentuose buvo nurodyta, kad vežami sodo nameliai.
* Šioje byloje įtarimai dėl patarimų gabenti kontrabandą buvo pareikšti ir skandalingajam advokatui J.Kozubovskiui. V.Karalius anksčiau yra buvęs jo klientas. Teismas išteisino advokatą, nes kliento ir advokato slapta įrašyti pokalbiai telefonu negalėjo būti vertinami kaip įrodymas.
* Už kontrabandą V.Karalius už grotų metams pateko ir 2009-ųjų pabaigoje, bet nelegalus jo verslas nesustojo, o kriminalistai nenuleido akių nuo jo bendrininkų.
* 2010-ųjų vasaros pradžioje iš Lietuvos į Vokietiją buvo išvežtas krovinys su 600 dėžių cigarečių. Prieš tai jos buvo įvežtos iš Rusijos, o Vilniuje buvo sukeistos puspriekabės, ant jų uždėti kiti valstybiniai numeriai.
* Manoma, kad šia siunta V.Karalius rūpinosi dar tuo metu, kai VAT aiškinosi dėl kitos kontrabandos bylos. Tačiau beveik pusės milijono litų vertės cigarečių krovinys kontrabandininkams pelno neatnešė – jį sulaikė Vokietijos pareigūnai.
* Šiuo metu VAT nagrinėja bylą, kurioje V.Karalius yra kaltinamas sukūręs Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje veikusią grupuotę ir organizavęs daugiau nei 7 milijonų litų vertės cigarečių kontrabandą. Cigaretės 2009–2010 m. iš Baltarusijos buvo vežamos į Lietuvą, o iš Lietuvos per Lenkiją jos keliavo į Vokietiją. Teigiama, kad valstybei padaryta žala siekia 21 milijoną litų.
* Prokurorai nustatė, kad per kelių valstybių sienas cigaretes gabenusi grupuotė mokėdavo kyšius muitinės pareigūnams. Kyšių fondas sudarė 80 tūkstančių eurų (per 276 tūkst. litų.). Kyšininkavimu kaltinami muitinės pareigūnai teisiami kartu su kontrabandininkais.
* Nagrinėjant šią bylą V.Karalius išbuvo suimtas trejus metus ir tris mėnesius. Po daugybės skundų praėjusiais metais Apeliacinis teismas V.Karalių į laisvę išleido už 50 tūkstančių litų užstatą ir skyrė jam namų areštą. Kol VAT bus nagrinėjama kontrabandos byla, paimti jo dokumentai, vyras įpareigotas registruotis policijoje.
