Netrukus įtariamųjų gretas papildė dar trys šiauliečiai: RŠL Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas Adolfas Klenauskis, RŠL skelbtuose abejotino skaidrumo viešuosiuose konkursuose nugalėję du verslininkai. Pareigūnų smogta taip, kad įtariamieji išsyk pakėlė rankas – nuvežti į Vilniaus teismą prisipažino visi sulaikytieji RŠL vadovai.
Tačiau bene keisčiausia ir iškalbingiausia, kad šiai STT Šiaulių valdybos agentų operacijai vadovavo ne vietiniai, o Vilniaus prokurorai. Ar tai reiškia, kad vietos teisėsaugininkai jau gali būti išsėmę vadovybės pasitikėjimo likučius?
Portalo lrytas.lt atlikta pastarųjų metų įvykių analizė rodo: korupcijos metastazės Šiauliuose pernelyg išsikerojusios, o jas pašalinti vietinės teisėsaugos chirurgai neįgalūs.
Niekas nenorėjo tirti
Šiauliečiams jokia paslaptis, kad du dešimtmečius RŠL vadovavęs P.Simavičius darbovietėje galėjo tvarkytis taip, kaip jam norėjosi. „Rotary“ klubo narys išties pasižymėjo išskirtiniais gebėjimais – įtiko tiek vietinei, tiek nuolat besikeitusiai aukščiausiai šalies valdžiai, todėl laikytas nepajudinamu.
„Caru“ tarp pavaldinių vadintas P.Simavičius sau leido išties daug – vienu metu oficiali mediko alga gerokai pranoko net Lietuvos prezidento uždarbį. Kilus skandalui dėl keliasdešimt tūkstančių litų siekiančios algos, ji patyliukais sumenko, o atsakomybės niekas ir nereikalavo.
RŠL vadovas pernelyg nesislapstė ir dėl draugystės su Šiaulių apskrities viršininku Alvydu Šedžiumi. Tad įvykius sekantys šiauliečiai nenustebo, kai šio politiko duktė Rūta ėmė vadovauti privačiai įmonei, o ši už mokesčių mokėtojų pinigus suremontuotose ligoninės patalpose ėmė teikti magnetinio rezonanso tyrimo paslaugą.
RŠL medicinos įrangai yra išleidusi dešimtis milijonų eurų, bet magnetinio rezonanso aparato iki šiol nepirko. Neūkiškumas? O gal nebylus leidimas iš Ligonių kasų plūstančią pinigų upę nukreipti į privačią kišenę?
Per miestą buvo nuvilnijusi pasipiktinimo banga dėl to, kad RŠL darbuotojai verčiami savanoriškai susimažinti atlyginimą – suteikti paskolą iš nuostolių neišbrendančiai darbovietei. Medikų kolektyvas iki šiol atgavo ne visus pinigus, bet ir tai nesudomino vietinės teisėsaugos.
Ėmė tirti – suskubo mokėti
Lygiai taip į užmarštį buvo nudanginta istorija dėl P.Simavičiaus prabangioje sodyboje Dirvonėnuose (Šiaulių r.) dar 2008 m. įrengto dujinio katilo, požeminio rezervuaro ir penkmetį nemokamai tiektų dujų.
Iškalbingų faktų buvo nors tvenkinius tvenk – visas šias gėrybes medikui tiekė nuolat RŠL skelbtuose viešuosiuose pirkimuose pergales skinanti bendrovė „Colis“. Negana to, šios įmonės buhalterė detaliai papasakojo schemas, kaip iš anksto buvo rengiamasi dar nepaskelbtiems konkursams, kaip buvo atsilyginama.
Tačiau šis tyrimas judėjo itin lėtai – iš pradžių istorijoje pasikapstė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, paskui jį perėmė STT.
Vis dėlto pernai pavasarį, kai tyrimas jau buvo pradėtas, suskubta atsiskaityti su bendrove „Colis“ – P.Simavičiaus duktė Lina sumokėjo „Coliui“ už sumontuotą įrangą. Tiesa, už per penkerius metus tiektas dujas „Colis“ taip ir neatgavo 17,5 tūkstančio eurų.
Nepaisant to, tyrimą kontroliavusi Šiaulių apygardos prokuratūra patikėjo P.Simavičiaus versija, kad visą įrangą užsakė ne jis, o sodybos šeimininko duktė. O ši, pasirodo, pasirašė sutartį, pagal kurią bendrovė „Colis“ įsipareigojo tiekti nemokamai dujas tol, kol šildymo katilas ims veikti nepriekaištingai.
„Rotary“ klubo nario ir jo šeimos narių pasakojimai prokurorams pasirodė įtikinamesni nei „Colio“ buhalterės liudijimas, ekspertų išvados apie klastotus dokumentus. Įspūdžio nepadarė netgi prieštaravimai – mediko namuose aptiktas dujų katilas buvo ne toks, kokį į apskaitą įtraukė jį montavusi įmonė.
Tiesa, P.Simavičius pernai buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, bet po apklausos medikas ėmė tvieksti šypsena – buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Kruopščiai operatyvininkų surinkta medžiaga buvo išsiųsta į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad etikos sargai panagrinėtų, ar nebuvo viešųjų ir privačiųjų intereso konflikto. Šiauliečių ramybę sudrumstė dienraščio „Lietuvos rytas“ tyrimas apie prokuratūroje numarintą bylą.
Kilus skandalui, Šiaulių apygardos prokuratūra šių metų pradžioje skubiai atnaujino ikiteisminį tyrimą „dėl neatsakytų klausimų“.
Tyrimas judėjo taip vangiai, kad trūko net ir Generalinės prokuratūros vadovų kantrybė – šį balandį byla iškeliavo į Vilnių.
Įtakingieji triuškina teisėsaugą
Toks posūkis vargiai galėjo ką nors nustebinti, nes šiauliečiai teisėsaugininkai yra pagarsėję gebėjimais užgniaužti bylas, jei jose figūruoja vietos įtakingieji.
Taip Šiaulių apygardos prokuratūroje subliūško ne vienas tyrimas. Vienas geriausių pavyzdžių – byla dėl Šiaulių arenos koncesijos sutarties klastotės. Mat paaiškėjo, kad iš Šiaulių tarybos patvirtinto originalo ūmai išnyko koncesininko prievolė dalytis pelnu.
Šiauliečiai prokurorai kelis kartus apskritai atsisakė ginti viešąjį interesą, bet Generalinėje prokuratūroje šie sprendimai buvo naikinami.
Galiausiai įvyko praregėjimas – pastebėta, kad pakeistasis punktas išties naudingas tik koncesininkui.
Kuo baigėsi ši istorija? Niekuo: kai teisme buvo galima be vargo nutraukti koncesijos sutartį ir areną sugrąžinti miestui, prokuratūra suspindėjo gerumu – sudarė taikos sutartį. Ja buvo sugrąžintas įpareigojimas dalytis pelnu, bet realiai savivaldybė nepešė nieko: anksčiau pelningai dirbęs koncesininkas dabar tik rypauja, kad įmonė pelno neturi. Tiesa, kartais jis užmiršęs viešumoje dar pasigiria ir anšlaginiais koncertais.
Tad toks posūkis virto už mokesčių mokėtojų pinigus pastatytoje arenoje įsikūrusio „Rotary“ klubo nario Gintaro Radavičiaus triumfu.
Tiesa, prokuratūra atliko dar vieną ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo. Šioje byloje figūruoja arenos valdytojas G.Radavičius, koncesijos sutartį pasirašęs tuometis savivaldybės administracijos direktorius Genadijus Mikšys bei iš pastarojo pirmtako koncesininko veiklos kontrolę perėmęs, bet nieko nenuveikęs Vladas Damulevičius.
Taip, ši byla pasiekė teismą, bet išsyk buvo aišku, kad G.Mikšys nuo nemalonumų išsisuks – artėjo nusikaltimo padarymo senatis. Be to, tam pagelbėjo ir Šiaulių apygardos teismo teisėjas, po neįvykusio pirmojo teismo posėdžio kitą pasiskyręs tik po penkių mėnesių. To pakako – „pagerintoje“ sutartyje parašą suraičiusio G.Mikšio teisti jau nebegalima.
Kiti du teisiamieji, kuriems pateiktas daugiau kaip 0,5 milijono eurų ieškinys dėl permokos koncesininkui iš savivaldybės biudžeto, dar tebevarsto teismo duris, bet bylos nagrinėjimas vyksta vėžlio greičiu.
Įdomi detalė: nors ir įtariama, kad savivaldybei padaryta didžiulė žala, beveik 57 tūkstančių eurų metinį atlyginimą sau pasiskyrusio ir prabangoje besimaudančio arenos valdytojo net nebandyta nušalinti.
Pagal koncesijos sutartį 15 metų naujutėlaitę 75,5 milijono litų vertės areną gavęs ir išsyk suklestėjęs veikėjas rizikuoja vos 200 litų. Toks buvo viešosios įstaigos „Pramogų sala“ steigėjų įnašas.
Viešajam interesui – našlaičio dalia
Prokuratūra turėjo ne vieną galimybę ginti viešąjį interesą ir skandaluose dėl Šiaulių menų inkubatoriaus kūrimo, skandalingo Šiaulių arenos techninio projekto pardavimo ukrainiečiams.
Šie tyrimai irgi baigėsi šnipštu – ginti viešąjį interesą bandyta itin nemokšiškai. Todėl teismams teikti ieškiniai buvo atmesti, o Šiaulių įtakingieji trynė iš džiaugsmo rankas – jie vis dar nenugalimi.
Tiesa, buvo nuteista ir keletas „Rotary“ organizacijai priklausančių šiauliečių, bet vargiai juos galima būtų priskirti pačių įtakingiausiųjų ratui.
Darbo neteko, bet tik bauda atsipirko prokurorui kyšį nešęs Šiaulių valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Evaldas Vaineikis. Šio bičiulis, kelis milijonus pradanginęs rotarietis Jonas Kungys, netgi išbandė kalėjimo gultą, bet po kelių mėnesių sulaukė Šiaulių teisėjos malonės – buvo išleistas.
Teismo neišvengė dar vienas „Rotary“ narys, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Jonas Misiūnas, kuris pernai įsivėlė į skandalą dėl menamo girtumo ir bandė nuo nemalonumų išsisukti kyšiu.
Pulkininkas pirmosios instancijos teismo netgi buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o nuteistas išnagrinėjus apeliaciją. Pažinčių nestokojantis šiaulietis neteko darbo, bet Darbo biržos durų nevarstė – jam netrukus atsirado veiklos „Rotary“ klubo nario P.Simavičiaus vadovaujamoje ligoninėje.
Saulės mieste – pirmi pragiedruliai?
Iki pastarųjų savivaldos rinkimų Šiauliuose buvo pasidalyta viskas. Visi žinojo, kad pelningiausius užsakymus gaus tas pats „Rotary“ klubui priklausantis architektas ir kelios jo bendrovės, o statybinės medžiagos keliaus iš tai pačiai geradarių organizacijai priklausančio milijonieriaus įmonės.
Taip pat buvo aišku, kad nesikeis ir savivaldybės vykdoma politika, nes taryboje po rinkimų kaskart atsirasdavo vos keli naujokai. Iškalbingiausi buvo 2011 m. savivaldos rinkimai, po kurių į valdančiąją koaliciją susibūrė 29 iš 31 išrinkto politiko. Tai buvo signalas, kad rinkėjai pakeisti nebegali nieko – miestą vis tiek vairuos senbuvių monolitas.
2015 m. savivaldos rinkimuose pirmąsyk buvo leista dalyvauti ir visuomeniniams judėjimams. Todėl Šiaulių įtakingieji patyrė tokį smūgį, kokio nesapnavo ir košmare, – prie miesto vairo stojo nė karto valdžioje nebuvę naujokai. Po šių permainų miestas ėmė gyventi pagal kišenę, nebešvaisto milijonų galimybių studijoms ir pamažu ėmė lipti iš finansinės bedugnės.
Šios savaitės įvykiai rodo, kad prie panašių permainų, regis, šiek tiek priartėjo ir Šiaulių apygardos prokuratūra. Juolab kad dabartinis laikinasis jos vadovas Aivaras Povilaitis per pastarąją kadenciją atsidūrė ne vieno skandalo sūkuryje.
Viešai buvo paskelbta, kad šiaulietis teisėsaugininkas pastebėtas bendraujantis su ikiteisminiame tyrime figūruojančiu Artūru Tamulioniu, pravarde Karbonadas.
Be to, paaiškėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas parlamentaro Edvardo Žakario akivaizdoje paauklėjo savo pavaldinį. Mat pastarojo vadovaujami kriminalistai nesurado ilgapirščių, kurie nugvelbė Seimo nario sūnui per vestuves suneštus vokelius.
Į Generalinę prokuratūrą buvo atkeliavęs dar vienas tarnybinis pranešimas – RŠL generalinio direktoriaus P.Simavičiaus akivaizdoje buvo „pašokdintas“ dar vienas prokuroras. Pasiteisinti vadovui turėjo tas teisėsaugininkas, kuris tyrė taip ir įtariamuoju netapusio mediko sodyboje įrengto dujų katilo bylą.
