Eišiškėse su sutuoktiniu Broniumi gyvenanti Č.Masiulienė vakar tebeieškojo atsakymų į klausimą, kodėl nutiko tokia tragedija, – penktadienio popietę 51 metų A.Andruškevičius nušovė jų 38-erių sūnų Darių Masiulį ir nusišovė pats.
Pirmasis į tragedijos vietą – vicemero namus Eišiškių pakraštyje – atskubėjo Dariaus tėvas – jam paskambino žmona ir pranešė apie nelaimę.
Atvykus abejonių nekilo – prie namo stovėjo Dariaus automobilis, o prie kelio greitosios pagalbos medikų ekipažui mojo kažkoks žmogus.
„Pribėgęs prie Andžejaus namų iš to vyro išgirdau, kad mano sūnus nušautas guli namo viduje, prie paradinių durų, o negyvas A.Andruškevičius – lauke. Iš tiesų žvilgtelėjęs į kiemą išvydau A.Andruškevičių peršauta galva“, – vakar kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ kraupias detales prisiminė B.Masiulis.
Jį į namo vidų įleido pro galines duris – paradinės buvo užrakintos. Tada B.Masiulis ir išvydo kraujo klane gulintį sūnų.
„Ant grindų mėtėsi daugybė šovinių tūtelių. Buvo akivaizdu, kad šaudyta daug – šūvių žymės buvo sienoje, duryse. Mano sūnaus kūnas buvo tiesiog suvarpytas kulkų.
Manau, jog paradinės durys buvo užrakintos dėl to, kad į spąstus įviliotas Darius nepabėgtų“, – kalbėjo sūnaus netekęs B.Masiulis.
Greitai atvyko ir medikai, tačiau jie niekuo nebegalėjo padėti.
A.Andruškevičiaus našlė Nijolė vakar „Lietuvos rytui“ sakė, kad tada, kai įvyko tragedija, ji buvo darbe, o Darius – išvažiavęs su savo tėvu: „Aš tikrai nebuvau namuose. Daugiau nieko negaliu pasakoti.“
– Visi garsiai kalba, kad tragedijos priežastis – artimi Dariaus ir A.Andruškevičiaus žmonos Nijolės santykiai. Juk jie buvo pažįstami? – „Lietuvos rytas“ vakar paklausė Č.Masiulienės.
– Čia visi pažįstami – juk Eišiškės nedidelės. Nijolė – draudimo agentė, jos vyras – mero pavaduotojas.
Tad ir bendraudavome. Nijolė apdrausdavo mūsų automobilius. Mano vyras, kaip ūkininkas, irgi buvo pažįstamas su Andžejumi – šis irgi ūkininkavo.
– Ar tiesa, kad Nijolė su Dariumi buvo bendradarbiai?
– Ne, Nijolė tik apdrausdavo Dariaus automobilius, ūkio techniką.
– Kuo vertėsi Darius?
– Jis dirbo apsaugos tarnyboje, ūkininkavo, padėdavo man ir tėvui. Sukosi vaikas taip, kaip galėjo.
– Kaip atsitiko, kad Darius penktadienį atsirado vicemero namuose?
– Tą dieną prieš vidurdienį aš buvau darbe (Č.Masiulienė turi veterinarijos įmonę. – Red.).
Žiūriu, man skambina A.Andruškevičius. Pamaniau, maža kas nutiko, daug kas skambina.
Vicemeras pradėjo klausinėti, kur yra mano sūnus. Sakiau, kad nežinau. Darius naktį dirbo, todėl pasakiau, kad turbūt jis ilsisi, o gal kur nors išvažiavęs.
A.Andruškevičiui pasakiau, kad tuoj paskambinsiu Dariui ir išsiaiškinsiu, kur jis yra.
Telefono ragelį pakėlęs Darius pasakė, kad kartu su tėvu išvažiavo į Varėną.
Paklausiau: ar ilgai užtruks? Sakė, kad valandą, gal truputį daugiau, ir pasiteiravo, kas nutiko.
Pasakiau, kad skambino A.Andruškevičius ir jo ieško, nes nori pasikalbėti „kaip vyras su vyru“. A.Andruškevičius šiuos žodžius pabrėžė.
Darius iškart pasakė: „Mama, gerai, atvažiuosiu ir pasišnekėsiu.“
Po kiek laiko man vėl paskambino A.Andruškevičius ir paklausė, kodėl sūnus neskambina.
Atsakiau, kad gal turi reikalų, gal užtruko.
Tada jis paprašė Dariaus telefono numerio. Aš pradėjau diktuoti, tačiau jis buvo toks suirzęs, pradėjo painioti skaičius, susinervino, atrodė visiškai nesavas. Teko numerį kartoti kelis kartus.
– Kas buvo toliau?
– Po kiek laiko A.Andruškevičius man vėl paskambino. Jis pakeltu tonu pradėjo šaukti, kad sūnus neatsiliepia, pradėjo reikalauti pasakyti, kada jis atvažiuos, kur taip ilgai užtruko.
Aš pasakiau: pone Andžejau, palaukite, kodėl jums taip staiga reikia Dariaus?
Tada jis man užriko: čia tikriausiai bus du lavonai!
– Kaip reagavote?
– Jo liežuvis jau painiojosi. Gal buvo labai girtas, nežinau. Tačiau buvo justi, kad yra išgėręs. Negalėjau suprasti, ką reiškia tie „du lavonai“.
Kol apie tai galvojau, jis vėl man paskambino. Pamaniau, kad jis man jau nusibodo su tais skambučiais.
Kai pakėliau ragelį, jis ištarė baisius žodžius: „Žinote, ponia Masiuliene, jūsų sūnus guli ant grindų kraujo klane. Guli kaip šuo. Nušautas kaip šuo.“
Tai pasakęs išjungė telefoną.
– Ką darėte?
– Man pradėjo drebėti rankos ir kojos. Karštligiškai svarsčiau, kam paskambinti. Iš pradžių surinkau Andžejaus žmonos Nijolės telefono numerį.
Pasakiau, kad jos vyras kalba kažkokias nesąmones, yra girtutėlis ir sako, jog nušovė Darių, ir tuoj bus dar vienas lavonas. Paprašiau, kad lėktų į namus ir žiūrėtų, kas ten darosi. Aš tada dar negalėjau patikėti jo žodžiais.
– Po to susisiekėte su savo vyru?
– Taip, paskambinau Broniui ir pasakiau, jog A.Andruškevičius paisto kažkokias nesąmones, kad nužudė Darių.
Paklausiau Broniaus, kur jis su Dariumi yra.
Bronius paaiškino, kad jie jau grįžo iš Varėnos – Darių išleido prie namų ir jis nuvažiavęs pasiimti automobilio iš autoserviso. O sūnus, pasirodo, nuvažiavo tiesiai į vicemero namus pasikalbėti.
– Vadinasi, A.Andruškevičius atsiviliojo Darių į savo namus?
– Taip, atsiviliojo. Baisiau, kad aš pati sakiau Dariui: nuvažiuok, jei žmogus prašo, matyt, nori pasikalbėti.
Kad šitaip baigsis, net pagalvoti negalėjau. Žmogų užmušti... Jis ne tik padarė mirtiną nuodėmę – nusižudė, bet ir kitam gyvybę atėmė.
– Tuo metu, kai įvyko tragedija, vicemero namuose, be jo ir Dariaus, daugiau nieko nebuvo?
– Nebuvo nei šeimininkų dukters, nei sūnaus. Nijolė buvo darbe. Vadinasi, A.Andruškevičius buvo vienas ir surezgė šį kraupų planą.
Kai kalbėjome telefonu, susidarė įspūdis, jog Andžejui laikas buvo išsitęsęs, jis labai nekantravo, skubino, kad tik Darius kuo greičiau atvažiuotų. Skambino ir skambino man...
Dar sužinojome, kad tą penktadienio rytą jis nuvažiavo į degalinę ir nusipirko du butelius alaus. Darbuotojams pasakė: „Viso gero, daugiau aš su jumis nebepasimatysiu.“
– Ką žinote apie savo sūnaus Dariaus ir vicemero žmonos Nijolės santykius?
– Darius man apie tai nieko nepasakojo. Aš kartą jo to tiesiai šviesiai paklausiau, kai pradėjo sklisti tokie gandai.
Tas kalbas išgirdau likus maždaug trims savaitės iki Dariaus žūties.
Prie manęs priėjo viena moteris ir paklausė: ar teisybė, kad Darius su Nijole draugauja?
Pasakiau, kad tokius dalykus girdžiu pirmą kartą. Į galvą tokie dalykai netelpa. Kas ten žino, gal kur nors buvo, pietavo, gal kas pamatė.
Matyt, šios kalbos nuėjo ir iki A.Andruškevičiaus.
Dar pasakiau, kad Nijolė atrodo labai rimta moteris – turi du vaikus ir rimtą, gerą postą užimantį vyrą.
Be to, Nijolė labai mandagi, darbšti moteris. Atrodė, kad jie labai gerai sutaria su Andžejumi, yra puiki šeima.
– Koks buvo A.Andruškevičiaus būdas?
– Labai karštas, impulsyvus.
– Ar jį galėjo paveikti apie žmoną sklindančios kalbos?
– Tikrai galėjo. Jis buvo baisiai pavydus, baisiai.
– Manote, kad istorija apie meilės trikampį – tik miestelio paskalos?
– Kartoju, gal kas nors juos pamatė kartu ir nusprendė būtent šitaip. Bet ar iš tiesų jų santykiai buvo artimi?
– O jeigu buvo?
– O jeigu ir buvo? Dėl to žudyti žmogų? Tada pusė Lietuvos turėtų pradėti šaudytis.
Tokie dalykai visur vyksta, širdžiai neįsakysi.
Jeigu taip buvo, A.Andruškevičiui reikėjo ištverti tą skausmą. Juk yra vaikai, sūnus – tik moksleivis.
Ir Darius juk turi dukrytę, labai ją mylėjo.
– Ar mergaitė žino, kas nutiko?
– Aplankėme anūkę – ji labai sukrėsta, su niekuo nenori kalbėtis.
Nežinome, kaip čia bus.
– Ar po to dar kalbėjote su Nijole?
– Ji skambino tuoj po tragedijos. Norėjo susitikti ir pasikalbėti, bet turėjome daugybę rūpesčių – reikėjo ir rūbų nuvažiuoti nusipirkti, išrinkti karstą...
– Ar jūs jaučiate kam nors pyktį?
– To, kuriam galime jausti pyktį, jau nebėra. Nėra kaltų dėl tokio baisaus jo poelgio, tik jis pats. Jeigu jis nebūtų nusišovęs, nežinau, ką jam būčiau padariusi...
– Ar jau atsisveikinote su sūnumi?
– Iki pirmadienio vidurdienio mes dar negalėjome pabūti prie sūnaus. Penktadienį jo kūnas net nebuvo priimtas į morgą, nes savaitgalį niekas nedirba.
Taigi mes, artimieji, turėjome kankintis visą savaitgalį, žinodami, kad sūnaus kūną pamatysime tik pirmadienio popietę.
Jūs neįsivaizduojate, kaip gyvuosius kankina tas nerimas. Iš to skausmo ir pats gali numirti...
